klòninės selèkcijos teòrija aiškina, kad organizmo imuninio atsako specifiškumas ir įvairovė atsiranda dėl tam tikru būdu reaguojančių limfocitų klonų atrankos (selekcijos), kurią sukelia į organizmą patekęs antigenas. Organizme ląstelių brandos metu iš pirmtakų, vykstant specifinių genų pertvarkai, atsiranda tam tikras pradinis įvairaus specifiškumo limfocitų rinkinys. Patekęs į organizmą antigenas jungiasi su tuo limfocitu, kurio paviršiuje yra jam specifinis (komplementarus) receptorius. Po šios sąveikos limfocitas yra aktyvinamas, skatinamas bręsti ir proliferuoti. Antigenai gali turėti daugelį skirtingų antigeninių determinantų, todėl šie antigenai gali sąveikauti ir aktyvinti atitinkamai įvairaus specifiškumo limfocitus. Atsiradę vieno limfocito palikuoniai, kurie sudaro kloną, pasižymi tuo pačiu antigeniniu specifiškumu. Vieni tokio specifinio klono limfocitai tampa efektorinėmis, kiti – ilgaamžėmis atminties ląstelėmis. Efektorinės ląstelės dalyvauja imuniniame atsake į atitinkamą antigeną – gamina antikūnus (B limfocitai) arba sąveikauja su antigenu kaip efektoriniai T limfocitai. Atminties ląstelės išlieka organizme ir, pakartotinai į jį patekus antigenui, sukelia greitą ir efektyvų imuninį atsaką (antrinis atsakas). Raidos metu susidariusios autoreaktyviosios ląstelės, galinčios reaguoti su savais organizmo antigenais, yra pašalinamos (neigiama selekcija). Kloninės selekcijos teoriją paskelbė 1949 F. M. Burnetas (Australija), vėliau ją eksperimentais pagrindė P. B. Medawaras (Didžioji Britanija). Teorijos atsiradimui ir plėtrai įtakos turėjo P. Ehrlicho (Vokietija), N. K. Jerne’s (Danija), D. Talmage’o (Jungtinės Amerikos Valstijos) darbai.
918