Kniùtlingų sagà (sen. isl. Knýtlinga saga), senovės islandų karalių grupės saga, sukurta apie 1260–70. Pasakojimo chronologinės ribos apima laikotarpį nuo Danijos karaliaus Haraldo I Mėlyndančio (10 a. antra pusė) iki Knuto VI (12 a. antra pusė) valdymo; paskutinis aprašomas įvykis datuojamas 1187. Teksto originalas nėra išlikęs. Seniausias žinomas nuorašas – apie 1300 surašytas pergamentas – sudegė per 1728 Kopenhagos gaisrą. Apie 1690–1700 senąjį pergamentą perrašė ir iš senosios islandų į lotynų kalbą išvertė Á. Magnússonas. Pastarasis nuorašas tapo visų vėlesnių Kniutlingų sagos publikacijų pagrindu. Išlikę sagos rankraščiai skirstomi į dvi grupes: A grupės rankraščiuose (šiai grupei priklauso ir Á. Magnússono nuorašas) išlikęs visas sagos tekstas, B grupės rankraščiuose trūksta teksto pradžios. Nežinoma, ar originalus sagos rankraštis turėjo pavadinimą, o jei turėjo – kokį.
Kniutlingų sagos Á. Magnússono nuorašo pirmasis lapas
Dabartinis pavadinimas Kniutlingų saga (nuo karaliaus Knuto Didžiojo protėvių ir palikuonių, vadinamų Kniutlingais) perimtas iš Á. Magnússono nuorašo, kurio pirmajame lape buvo įrašyta Æfi Danakonunga, vulgo Knytlingasaga (liet. Danų karalių gyvenimai, liaudiškai – Kniutlingų saga).
Nėra vieningos nuomonės dėl sagos autoriaus. Labiau paplitusi nuomonė, kad ją užrašė Óláfras Þórðarsonas Hvítaskáldas (Olavas Tordarsonas Baltasis Skaldas; g. apie 1205–10, m. 1259), tačiau kai kurie tyrėjai autorystę linkę priskirti didžiausio sagų sąvado Žemės ratas (Heimskringla) autoriui, Óláfro dėdei Snorri Sturlusonui arba Óláfro broliui Sturlai Þórðarsonui (Sturla Tordarsonas; 1214–84). Kniutlingų sagos kompozicija artima Žemės rato kompozicijai, todėl manoma, kad buvo sukurta jį imituojant arba net to paties autoriaus.
Kniutlingų sagoje daugiausia pasakojama apie politinius Danijos interesus – ekspansiją Anglijoje ir vendų žemėse, aprašoma Danijos ir Norvegijos konkurencija dėl dominavimo regione.
Kniutlingų sagoje apie baltus ir baltų kraštus pateikiama daugiau žinių nei kitose islandų sagose. Aprašomi dažni skandinavų susidūrimai su Baltijos jūroje plėšikaujančiais ir danams bei švedams grėsmę keliančiais kuršiais. Paminėti pastarųjų išpuoliai Blekingėje (Skandinavijos pusiasalio pietinė dalis), prie Ölando salos ir kitur. Du atskiri sagos skyriai pasakoja apie sembų pirklį Vidgautą, kuris apie 1113–14 užpultas kuršių plėšikų išsigelbėjo tik pasislėpęs pas danų princą, Šlėzvigo jarlą Knutą Lavardą (1096–1131). Vėliau šio pavedimu vyko į Holmgardą (dabar Didysis Naugardas), kur sėkmingai susitarė dėl Knuto Lavardo ir kunigaikštytės Engilborgos (Ingeborgos; 1100–37) santuokos.
Kniutlingų sagą iš senosios islandų kalbos į lietuvių kalbą išvertė, parengė komentarus ir bibliografiją Ugnius Mikučionis (išleista 2002).
2226
P: Kniutlingų saga Vilnius 2002.