knygà, plačiąja reikšme – specialiu būdu sujungti (surišti, suverti, susiūti, suklijuoti, įrišti) tam tikros medžiagos (pergamento, popieriaus ar kita) lapai (lentelės, plokštelės ar kita) su grafiniais ženklais užfiksuota semantine informacija (rašytiniu ar spausdintiniu tekstu), iliustracijomis ir kita informacija; siaurąja reikšme – iš trijų ar daugiau spaudos lankų (arba 48 ir daugiau puslapių) sudarytas neperiodinis spaudos leidinys. Viena svarbiausių žmonijos patirties kaupimo priemonių. Pagrindinės knygos funkcijos: informacinė (per tekstą ir iliustracijas teikia semantinę informaciją), komunikacinė (perduoda informaciją laike ir erdvėje), kumuliacinė (kaupia ir saugo informaciją kaip dvasinę ir materialinę vertybę) ir estetinė. Knygose tekstas dažniausiai fiksuojamas raidėmis ir kitais regimais ženklais, dalis knygų leidžiama čiuopiamuoju aklųjų raštu arba dideliu šriftu (skirtos silpnaregiams ir kitiems).
knygos
Pagal turinį skiriama mokslinės, mokomosios (vadovėliai), grožinės, vaizdinės (albumai, reprodukcijos), muzikinės (natos) ir kitų rūšių knygos, pagal paskirtį – adresatinės, skirtos tam tikrai skaitytojų grupei pagal amžių, profesiją, kalbą (pvz., vaikų knygos, įvairūs žinynai), ir tikslinės, skirtos naudotis tam tikram tikslui (pvz., vadovėliai – mokytis, enciklopedijos – konkrečiai informacijai gauti).
Knygos formą (popieriaus rūšį, šrifto parinkimą, iliustracijų, paraščių komponavimą, įrišimą, viršelio audinį ir kita) lemia spaudos technologijos lygis ir meninis apipavidalinimas (knygų grafika).
Knygų rengimas spaudai ir spausdinimas sudaro kultūros ir gamybos šaką, vadinamą knygų leidyba. Knygas gamina poligrafijos pramonė, platina knygų prekyba, sistemingai komplektuoja, saugo ir teikia skaitytojams bibliotekos, registruoja ir sistemina bibliografija. Knygos istorijos ir teorijos klausimus tyrinėja knygotyra.
Knygos tipai ir elementai
Skiriami du pagrindiniai istoriniai knygos tipai – rašytinė ir spausdintinė knyga. Nuo 20 a. pabaigos, atsiradus naujoms informacinėms technologijoms (pvz., skaitmeninei spaudai), plinta elektroninės knygos.
Knygai atsirasti reikėjo grafinių ženklų sistemos, rašomosios medžiagos ir rašomojo įrankio. Nuo jų priklausė knygos konstrukcija ir forma. Žmonės jau prieš 50 000 m. bandė įvairiais atvaizdais išreikšti išgyvenimus, parodyti aplinką.
Pirmieji užrašai pasirodė maždaug prieš 6000 metų. Iš pradžių juos iškirsdavo, išgramdydavo, išpjaustydavo, išpiešdavo urvų sienose, akmenyse, metalinėse, medinėse, molinėse lentelėse, odoje, pergamente, popieriuje ir kitur; taip atsirado rašto įvairios sistemos, vėliau – ranka rašytos, dar vėliau – spausdintinės knygos.
Šiuolaikinės knygos svarbiausias elementas yra sąsiuvinis – tam tikra tvarka sulankstytas atitinkamo formato popieriaus lakštas su atspausdintu būsimos knygos tekstu, iliustracijomis ir kita. Puslapių numeracijos tvarka sutvirtinti sąsiuviniai arba atskiri lapai sudaro knygos bloką, kurį nuo išorinių pažeidimų saugo viršelis (gali turėti ir aplanką).
Be šių svarbiausių elementų, knyga dar gali turėti išorinių (kaptalą, tvirtinamąją medžiagą, priešlapių, skiriamąją juostelę) ir vidinių (priešantraštinių lapų, antraštinį lapą) elementų (dalies jų gali nebūti, tai priklauso nuo knygos paskirties, apipavidalinimo). Kaptalas daromas iš 13–15 mm pločio audinio juostelės su pastorintu vienu kraštu, klijuojamas prie viršutinio ir apatinio knygos nugarėlės krašto (sustiprina ir pagražina knygos bloką). Tvirtinamoji medžiaga (dažniausiai marlė) naudojama nugarėlei sutvirtinti, t. p. blokui su viršeliu sujungti. Priešlapiai klijuojami prie bloko pirmo ir paskutinio lapų ir knygos viršelio vidinės pusės. Jie kartu su tvirtinamąja medžiaga, ant kurios užklijuojami, sujungia bloką su viršeliu. Priešantraštiniai lapai gali būti keli. Viename jų rašoma knygos pavadinimas ir autoriaus (autorių) pavardė (kita jo pusė dažniausiai paliekama tuščia), kitame lape dažniausiai pateikiama iliustracija, išreiškianti pagrindinę knygos idėją. Antraštinio lapo vienoje pusėje dažniausiai rašoma autoriaus (autorių) pavardė, knygos pavadinimas, leidyklos pavadinimas, išleidimo vieta, metai, kitoje – tarptautinis standartinis numeris (ISBN, ISSN) ir kiti duomenys.
knygos elementai: 1 – aplankas, 2 – priešlapiai, 3, 4 – priešantraštiniai lapai, 5 – antraštinis lapas, 6 – knygos blokas, 7 – skiriamoji juostelė, 8 – bloko nugarėlė, 9 – viršelis, 10 – kaptalas, 11 – tvirtinamoji medžiaga, 12 – ant tvirtinamosios medžiagos užklijuota popieriaus juosta, 13 – sąsiuviniai
Pradinis puslapis yra pirmasis po antraštinio lapo arba pirmasis knygos skyriaus ar dalies puslapis. Knyga gali turėti įklijų.
Be pagrindinio teksto, knygą sudaro ir pagalbinis: pratarmė, įvadas, pabaigos žodis, komentarai, išnašos, bibliografijos sąrašas, dalykinė, asmenvardžių, vietovardžių ir kitos rodyklės, turinys, anotacija, metrika (dažniausiai pateikiama galiniame knygos puslapyje).
Knygos apimtis skaičiuojama spaudos lankais.
Rašytinė knyga
Evangelijos pagal Joną fragmentas (seniausias Naujojo Testamento nuorašas; papirusas, apie 150, J. Rylando biblioteka Mančesteryje)
Rašytinės knygos ištakos – raštas, kurio pradmenys siekia trisdešimtą–dvidešimtą tūkstantmetį prieš Kristų. Ideografinis, arba logografinis, raštas atsirado Egipte (hieroglifai) ir šumerų valstybėje Mesopotamijoje (dantiraštis) apie ketvirtą–trečią tūkstantmetį prieš Kristų. Apie 2200 pr. Kr. hieroglifai atsirado Kinijoje, Indijoje, Graikijoje (2000–1200 prieš Kristų). Fonetinis (raidžių) raštas pirmą kartą pasirodė Egipte, bet čia neprigijo. Jo pradinę formą naudojo šumerai. Pirmąją abėcėlę sukūrė finikiečiai, iš jų perėmė graikai, vėliau etruskai, romėnai ir europiečiai. Finikiečių rašto pagrindu sudarytos arabų, žydų, armėnų ir kitos abėcėlės.
Seniausios rašytinės knygos žinomos iš Egipto, Mesopotamijos, Kinijos, Indijos istorijos. Jose užrašyta daugiausia mitai, legendos, epiniai, draminiai kūriniai su ryškiais sakytinės tautosakos elementais. Egipte iš pradžių rašyta akmenyje, medyje, odoje, molio šukėse, audinyje, bet daugiausia naudotas papirusas. Išrastas ketvirtame–trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų jis paplito senovės Rytuose, senovės Graikijoje ir Romoje. Papiruso knyga buvo ritinio formos. Išvynioto ritinio ilgis siekė 40–50 m, plotis – 0,4 metro. Šumerai, vėliau babiloniečiai ir asirai rašė dantiraščiu molinėse lentelėse, jos buvo sunumeruojamos ir įdedamos į molinį futliarą su adresu. Indijoje rašyta ant specialia derva apdorotos medvilnės, šilko, plonų bambuko lentelių, medžio žievės, palmės, metalinių lentų, odos, nuo 9 a. – ant popieriaus. Kinijoje ankstyviausi rasti hieroglifai siekia 14–9 a. pr. Kr. (įrašai ant vėžlio šarvų, šerno ilčių), pirmosios knygos rašytos ant bambuko, medžio plokštelių (kad plokštelės nesusimaišytų, jose pragręždavo skylutes ir surišdavo odiniu dirželiu arba virvele), šilko. Žinoma, kad kinai jau 3 a. pr. Kr. eksperimentavo su popieriumi (kurį išrado kur kas anksčiau), 3 a. po Kr. jį jau naudojo rašymui.
Svarbią reikšmę rašytinės knygos raidai turėjo antika. Pagrindinė antikinių knygų medžiaga buvo iš Rytų kultūros perimtas papirusas (anksčiau buvo naudojama liepos žievė, švino plokštelių ritiniai, linas), pergamentas ir medinės lentelės (medį naudojo egiptiečiai, graikai jį perėmė iš finikiečių kartu su abėcėle). Vaškuotas lenteles (Romoje lenteles dažė baltai arba padengdavo glaistu, kad būtų lengviau rašyti, o vėliau – užrašus nutrinti), kuriose rašydavo specialiu įrankiu su aštriu galu – stiliumi, pragręždavo ir surišdavo į knygą – kodeksą. Nuo 3 a. kodekso lapus pradėta numeruoti, rašyti antraštinį lapą, knyga įgavo dabartinės spaudintinės knygos pavidalą. Pirmoji žinoma išlikusi knyga, panaši į dabartinę, parašyta papiruse 4 a. pr. Kr.; tai poeto Timotėjo Miliečio raštai. Iš pradžių ji buvo saugoma Aleksandrijos bibliotekoje, vėliau – Vokietijos valstybinėje bibliotekoje Berlyne. Pradėjus naudoti pergamentą plėtojosi grafinis knygos menas. Knygas daugindavo perrašinėtojai, dirbantys pavieniui arba specialiose dirbtuvėse. Jiems padėdavo korektoriai, įrišėjai, iliustruotojai. Žlugus Romai knygos raida nutrūko, išskyrus Bizantijos imperiją, kurios knygrišių, knygų iliustratorių darbai buvo ypač vertinami.
Europos knygų raidai didelę įtaką turėjo arabai, per kuriuos 10–13 a. į Vakarų Europą pateko antikos, arabų ir žydų mokslininkų veikalų. Per Vidurio Aziją arabai iš kinų perėmė popierių, patobulino jo gamybą, kurią vėliau perėmė ispanai, italai ir kiti europiečiai. Arabai plėtojo kodekso formos rašytines knygas, kurių įforminimą, kaligrafiją, ornamentiką labai ištobulino.
Europoje ankstyvaisiais viduriniais amžiais kultūros centrais tapo vienuolynai, kuriuose kauptos išlikusios senosios knygos ir buvo rašomos naujos. Knygas leido ir pasaulietinė valdžia. Vėliau rašant ir platinant knygas svarbią įtaką turėjo universitetai. Pagrindinė rašytinių knygų medžiaga buvo pergamentas; naudotas ir senų knygų pergamentas, nuo kurio pradinis tekstas būdavo nuskutamas. Buvo rašoma rašalu paukščio plunksna arba kalemu (nendrine lazdele), liniuojama aštriu sidabriniu grifeliu, švininiu pieštuku. 1125 pirmą kartą rašymui panaudotas grafitas. Buvo rūpinamasi teksto išdėstymu, atsirado naujų šriftų. Karolingų epochoje Prancūzijoje susiformavo lotyniškojo šrifto forma – Karolingų mažasis, arba Karolingų minuskulas. 12 a. Vakarų Europoje ėmė plisti gotikinis šriftas.
13 a. suklestėjo popieriaus gamykla. Knygos buvo įrišamos į brangius viršelius, gausiai puošiamos ornamentais (knygrišystė). Tekstą dirbtuvėse, skriptorijuose rašydavo perrašinėtojai, inicialus, ornamentus ir miniatiūras piešdavo iliuminatoriai. Viršelius gamino knygrišiai ir auksakaliai. 14 a. beveik visoje Vakarų Europoje knygų gamybą perėmė miestų amatininkai ir pirkliai – knygos tapo preke.
Rusijoje rankraštinės knygos ėmė plisti 9 amžiuje. Iki 14 a. buvo vartojama kirilika, rašoma ustavu (seniausias kirilikos tipas – stilingas, geometriškas, jo raidės simetriškos, tarpai tarp jų vienodi), nuo 15 a. – pusiau ustavu (raidės asimetriškos, smailiakampės, raštas nuožulnesnis) ir greitraščiu (sutrumpinimai arba supaprastinti ženklai kalbai užrašyti). Seniausia kirilika parašyta išlikusi knyga – Ostromirovo evangelija (1056–1057). 15 a. žlugus Bizantijos imperijai bėgliai į Rusiją atnešė savo tradicijas ir knygų apipavidalinimo stilių.
Rašytinė knyga Lietuvoje
Avraamkos metraščio (1495) originalo puslapis
Pirmojo Lietuvos Statuto Pulavų nuorašo (apie 1540) pirmas puslapis (lotynų kalba)
Lietuvą 13–14 a. pasiekė rankraštinės knygos, rašytos bažnytine slavų kalba, nuo 14 a. ėmė plisti lenkų, nuo 15 a. – vokiečių ir lotynų kalbomis. Svarbiausios Lietuvoje parašytos rankraštinės knygos – Lietuvos metraščiai ir Lietuvos Statutai (14 a. pabaigoje–16 a.; vartota Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarinė slavų kalba). Šiuo laikotarpiu rašytų rankraštinių lietuviškų knygų neišliko. Didžiausia 16 a. rankraštinė lietuviška knyga – J. Bretkūno Biblijos vertimas (1579–1590; neišspausdinta, 1991 pradėtas faksimilinis rankraščio leidimas). Iš viso užregistruota 360 rankraštinių knygų lietuvių kalba.
Spausdintinė knyga
Šumerai antrame tūkstantmetyje prieš Kristų naudojo iš akmens ir degto molio pagamintus spaudus su iškilais užrašais. Jais žymėjo prekes, dokumentuose atspausdavo parašą.
Pirmasis mechaninis knygos dauginimo būdas buvo ksilografija (medžio raižinys – medinėse lentose išpjaustytas tekstas ir atvaizdas). Seniausios spausdintinės knygos – ksilografiniu būdu Korėjoje 704–751 išspausdintas tekstas (nuo 12 lentų) ir Kinijoje 868 išspausdinta Deimantinė sutra. 1040–1048 Kinijos kalvis Bi Šengas panaudojo molines degtas sudedamas kaladėles su iškilais spaudos ženklais – vadinamąsias literas (lotynų kalba litera – raidė), iš kurių surinkdavo tekstą ir ištepęs kaladėles dažais atspausdavo jį popieriuje, t. p. spausdinimui panaudojo raidžių rinkimo principą. 13 a. molinės literos buvo pakeistos alavinėmis ir medinėmis, 1392 korėjiečiai panaudojo varines literas. 14 a. Kinijoje sukurta daugiaspalvė spauda – juoda ir raudona spalvomis buvo išspausdinta Sutros komentarai.
J. Gutenbergo Biblijos puslapis (Mainzas, 1452–1455)
Iš kinų per Vidurio Azijos tautas popierių ir ksilografinį spausdinimo būdą perėmė arabai. 10 a. arabų valdomame Egipte ksilografiniu būdu atspausdintas Koranas, kiti raštai. Europoje ksilografija pradėta taikyti 14 amžiuje. Buvo spausdinami šventųjų atvaizdai, kortos, vėliau prie atvaizdų pridėdavo aprašymus, atspausdintus atskirame lape (kad lapas nepasimestų, priklijuodavo prie paveiksliuko). Iš pradžių buvo spausdinama vienoje lapo pusėje (anopistografinė knyga), vėliau pritaikius presą – abiejose (2 atskirus lapus pradėta klijuoti į vieną; opistografinė knyga). 15 a. Europoje ksilografijos būdas labai ištobulėjo. Knygų spausdinimo šiuo būdu centrai buvo Šiaurės Vokietija ir Olandija. Mokyklose buvo leidžiami vadovėliai (dažniausiai lotynų kalba, bet ir vietinėmis kalbomis), vadinami donatais (pagal 4 a. romėnų autoriaus Elijaus Donato vardu pavadintą lotynų kalbos gramatiką).
Renesanso epochoje Europoje didėjo knygų paklausa. Kinijoje naudotas spausdinto teksto rinkimo būdas buvo atrastas iš naujo ir patobulintas vokiečių spaustuvininko J. Gutenbergo (jis laikomas spaudos – spausdintinės knygos – išradėju). Apie 1440 jis išrado rankinį literų liejimo prietaisą, leidžiantį gaminti literas dideliais kiekiais, parinko tinkamą metalą joms lieti, rankines spausdinimo stakles (presą) ir pagamino reikiamus spaustuvinius dažus. Pirmoji spaustuviniu būdu išleista knyga yra 1452–1455 dviejų tomų 42 eilučių (taip vadinama dėl teksto rinkimo – kiekviename lape buvo atspausdintos dvi skiltys po 42 eilutes) Biblija, vadinamoji Gutenbergo Biblija. Knyga buvo meniškai apipavidalinta, laikoma poligrafijos meno šedevru.
Spausdintinės knygos greitai plito Europoje. Pirmosios spausdintos knygos Italijoje išleistos 1465, Šveicarijoje ir Čekijoje – 1468, Prancūzijoje – 1470, Lenkijoje – apie 1473, Vengrijoje – 1473, Ispanijoje ir Belgijoje – 1474, Anglijoje – 1478, Švedijoje – 1483, Rusijoje – 1564 (pirmoji knyga senovine slavų kalba, spausdinta kirilika, išleista Krokuvoje 1491), Latvijoje – 1588, Estijoje – 1631. 15 a. 8–9 dešimtmetyje pradėta naudoti daugiaspalvę spaudą (Venecijoje, Augsburge). 15–16 a. sukurta ekonomiškų, gražios išvaizdos, patogių skaityti šriftų. 17 a. knyga pradėta spausdinti Amerikoje. 1639 netoli Bostono įsteigtoje spaustuvėje atspausdinta Piliečio priesaika, Almanachas Naujajai Anglijai ir kitos knygos. Rinkimo būdu spausdinamų knygų iliustracijos ir pagražinimai iš pradžių buvo piešiami ranka ir spausdinami ksilografijos būdu, vėliau – atspaudžiami nuo vario ir cinko raižinių. 1457 J. Fustas ir P. Schöfferis (Vokietija) spaustiniu būdu išleido pirmą iliustruotą knygą (vadinamąjį Mainzo psalmyną). 16 a. pirmą kartą panaudotas ofortas. Nuo 17 a. daugiaspalvės iliustracijos jau buvo spausdinamos trimis spalvomis. 1796 Vokietijoje A. Senefelderis išrado plokščiąją spaudą (plokščiaspaudė), kuri išplėtė knygos iliustravimo galimybes.
Knygos spausdinimas Vakarų Europoje itin paplito 16–17 amžiuje. 18 a.–19 a. pradžioje knygos buvo vis labiau specializuojamos pagal funkcijas, knygų apimtis didėjo. Atsiskyrė spaustuvininko ir dailininko darbas, iliustravimas supaprastėjo. Imta naudoti surenkamuosius ornamentinius papuošimus, linijas. Knygų iliustravimą palengvino litografijos atsiradimas (1789), spausdinimą – spaudos mašinos išradimas (1814). Knygas imta iliustruoti juodąja ir spalvotąja grafika. Knygų spausdinimui didelę įtaką padarė fotografijos atsiradimas (1839; 19 a. viduryje sukurtas fotomechaninis vaizdo dauginimo būdas), fotorinkimo mašinų linotipo (1884) ir monotipo (1887) sukūrimas, fotorinkimo taikymas (1894). Knygų blokų mechaninį susiuvimą patobulino siūlais ir viela siuvančių mašinų, popieriaus pjaustymo mašinų sukūrimas (1875–1877). 19 a. antroje pusėje knygų leidyba ėmė vis labiau priklausyti nuo leidėjų komercinių interesų. Prastėjo masinių leidinių kokybė. Imta puoselėti brangią bibliofilinę knygą su žymių dailininkų iliustracijomis. 20 a. knygų gamyba patobulėjo. Plėtojantis knygų gamybos technikai ir gausėjant spausdintos informacijos specifinė informacinė knygos funkcija derinama su kitomis informavimo priemonėmis (radiju, televizija, kinu), tobulinama knygos forma (knygų gamybai naudojamos naujos medžiagos, įvairios paskirties knygos leidžiamos optimalaus formato, mokslinės knygos ir vadovėliai papildomi įvairiais garso ir vaizdo įrašais). Didelę įtaką daro elektronika, kompiuterizacija.
Spausdintinė knyga Lietuvoje
M. Mažvydo Katekizmo (1547) antraštinis puslapis
Lietuvoje spausdintinės knygos lotynų ir graikų kalbomis, daugiausia religinės, leistos Dancige, Krokuvoje, Vienoje, pradėjo plisti nuo 15 a. pabaigos. Seniausia žinoma Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Vilniuje) parengta ir Vokietijoje (Dancige, dabar Gdanskas) išleista knyga – Agenda (1499), parašyta lotynų kalba. Pirmąją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje spausdintinę knygą Vilniuje įsteigtoje savo spaustuvėje išleido baltarusių humanistas P. Skorina (Mažoji kelionių knygelė 1522; slavų kanceliarine kalba). Pirmoji lietuviška knyga – M. Mažvydo Catechismvsa prasty szadei, išspausdintas 1547 Karaliaučiuje (vienintelis egzempliorius Lietuvoje saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje); prie jo buvo pridėtas ir elementorius – Mokslas skaitima rašta.
Be Karaliaučiaus, lietuviškos knygos buvo spausdinamos ir kituose Mažosios Lietuvos miestuose, po to platinamos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Seniausia išlikusi lietuviška knyga, spausdinta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Vilniuje), – M. Daukšos iš lenkų kalbos išverstas J. Ledesmos katekizmas (Kathechizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus 1595). Iki 17 a. pradžios lietuviškos knygos buvo spausdinamos gotikiniu, vėliau – daugiausia lotyniškuoju šriftu. 1706 Karaliaučiuje išspausdinta pirmoji pasaulietinė knyga lietuvių kalba – J. Šulco verstos Ezopo pasakėčios (knygų leidyba Lietuvoje iki 1795, lietuviškų knygų leidyba Mažojoje Lietuvoje).
M. Daukšos knygos Katekizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus (1595) antraštinis puslapis
Lietuvių spaudos draudimo metais graždanka išleista knyga Evangelios ant nedėlios dienų... (R. M. Rommo spaustuvė, Vilnius, 1865; Vilniaus universiteto biblioteka)
19 a. pradžioje buvo išleistos pirmosios lietuvių grožinės literatūros knygos – A. Strazdo Giesmės svietiškos ir šventos (1814 Vilniuje), K. Donelaičio Metai (1818). 18 a.–19 a. viduryje padaugėjo spaustuvių. 1864–1904 caro valdžiai uždraudus leisti lietuvių knygas lotyniškomis raidėmis (lietuvių spaudos draudimas), jų šiek tiek buvo išleista graždanka. Knygos lotyniškomis raidėmis buvo spausdinamos užsienyje ir nelegaliai platinamos Lietuvoje (knygnešiai). 19 a. pabaigoje pradėjo vyrauti pasaulietinio turinio knygos. Knygų apipavidalinimas buvo prastas, iliustruotų knygų leista labai mažai (knygų leidyba Lietuvoje 1795–1904).
Atgavus lietuvių spaudą knygų leidyba vėl atgijo, pagerėjo jų apipavidalinimas. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių valdžia slopino bet kokią lietuvių kultūrinę veiklą. Specialiu spaudos įstatymu buvo uždrausta be valdžios leidimo spausdinti knygas, įvežti jas iš kitų kraštų ir platinti; tik su specialiu leidimu buvo išleista keli Lietuvių mokslo draugijos vadovėliai, Šv. Kazimiero draugijos religinės ir mokomosios knygelės. Daug lietuviškų knygų išleista Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje. 1918–1940 knygų leidyba vėl atgijo, jas apipavidalino žymūs dailininkai: M. K. Čiurlionis, P. Galaunė, P. Rimša, A. Varnas, J. Zikaras, A. Žmuidzinavičius ir kiti. Nuo 20 a. 3–4 dešimtmečio pagausėjo mokslinių ir grožinių knygų, vadovėlių, knygų vaikams. 1918–1940 buvo išleista apie 20 000 pavadinimų lietuviškų knygų (knygų leidyba Lietuvoje 1904–1918, knygų leidyba Lietuvoje 1918–1940).
Kataliogas (M. Jankaus spaustuvė, Bitėnai, 1901)
Pasaulinės literatūros bibliotekos knygų serija (leidykla Vaga, Vilnius)
Sovietinės okupacijos metais knygos buvo griežtai cenzūruojamos: nebuvo galima leisti religinės, oficialios ideologijos neatitinkančios grožinės literatūros, bet ir tokiomis sąlygomis buvo išleista vertingų mokslinių knygų, originalių vadovėlių, lietuvių rašytojų grožinės literatūros kūrinių (1987 pradėta leisti Pasaulinės literatūros biblioteka). Pagerėjo poligrafinis ir meninis leidinių apipavidalinimas. Dailininkų (A. E. Steponavičiaus, A. Kučo, B. Žilytės, S. Eidrigevičiaus) iliustracijos pelnė tarptautinį pripažinimą. Knygos buvo leidžiamos ir nelegaliai; pogrindyje išspausdinta (daugintos primityviomis priemonėmis – perrašomos per kalkę ranka arba rašomąja mašinėle, rotoprintu ir kita) religinių knygų (maldaknygių, katekizmų), Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, partizanų ir tremtinių kūrybos, S. Šalkauskio, Vydūno veikalų ir kitų knygų (knygų leidyba Lietuvoje 1940–1990).
Atkūrus nepriklausomybę konkurencija skatina leidėjus tobulinti poligrafinę techniką, gerinti knygų įvaizdį (knygų leidyba Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo).
Apie užsienyje leidžiamas lietuviškas knygas – lietuviškų knygų leidyba užsienyje.
L: A. J. Lukošiūnas Knygos dabartis ir ateitis Vilnius 1974; G. Raguotienė Šimtas knygos mįslių Vilnius 1974, Žodžiai apie knygą: skaitytojo kraitė Vilnius 1998; A. Leuter Allgemeine Fachkunde der Drucktechnik Baden 111993; H. Kipphan Handbuch der Printmedien. Technologien und Produktionsverfahren Springer 2000.
344