knygneši organizãcijos, slaptos knygnešių draugijos per 1864–1904 lietuvių spaudos draudimą.
Be knygnešių telkimo, spaudos įgyjimo Mažojoje Lietuvoje, jos nešimo į Didžiąją Lietuvą ir platinimo, knygynų ir skaityklų steigimo, kai kurios knygnešių organizacijos rūpinosi spaudos leidyba, kaupė tautosaką, rengė vaidinimus ir kita.
Pirmosios knygnešių organizacijos susikūrė 19 a. 7 dešimtmečio pabaigoje–8 dešimtmečio pradžioje (Valančiaus lietuviškų knygų leidimo ir platinimo organizacija, Sederevičiaus organizacija). Joms vadovavo ir nemažą narių dalį sudarė kunigai. Šios organizacijos ir 1883 susikūrusi valstietiška Garšvių draugija (bendrovė) neturėjo veiklą reglamentuojančių statutų, rėmėsi vieno ar kelių vadovų autoritetu ir narių tarpusavio pasitikėjimu. Daugiausia rūpinosi knygų nešimu ir platinimu. Nuo 9 dešimtmečio vidurio kūrėsi valstietiškos organizacijos (nors jose buvo ir inteligentų), kurios jau turėjo savo statutus ar įstatus, kurie apibrėžė draugijų pagrindinius uždavinius, vadovybės sudėtį ir pajamų šaltinius. Jos labiau rūpinosi spaudos platinimu, atliko tarpininkų tarp knygnešių ir skaitytojų funkcijas. Žymiausios – Atgaja, Artojų draugija, Sietynas. Dalis knygnešių organizacijų buvo Rusijos valdžios susektos, jų nariams iškeltos baudžiamosios bylos.
Sietyno draugijos knygnešių grupė (1907; Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus)
Draudžiamosios lietuvių spaudos nešimu ir platinimu rūpinosi mėnraščio Aušra (1883–86), žurnalo Varpas (1889–1905) redakcijos, Maskvos lietuvių studentų draugija, Varšuvos lietuvių studentų draugija Lietuva, Jelgavos ir Liepojos moksleivių, Žemaičių, Seinų, Vilniaus dvasinių seminarijų klierikų draugijos, Literatiškoji komisija.
-spaudos platintojų organizacijos
1
1781