knygótyra, humanitarinių mokslų tarpdalykinė šaka, kompleksiškai tirianti knygą ir knygininkystę (knygų leidybą, gamybą ir platinimą) kaip objektyviai egzistuojančios tikrovės reiškinį, jo raidos dėsningumus, raiškos būdus ir šiuolaikines gyvavimo formas.
Tyrimo objektas
Knygotyra apima dalykus, įvairiais požiūriais nagrinėjančius tradicines ir modernias semantinės informacijos (tekstinės ir iliustracinės) fiksavimo ir perdavimo laike bei erdvėje formas (rankraštinė knyga, spausdinta ir skaitmeninė knyga) bei procesus, susijusius su knygų leidyba, gamyba, sklaida ir vartojimu. Istoriškai susiformavę knygotyros dalykai yra vieni su kitais susiję ir sudaro funkcionalią sistemą.
Šakos
Svarbiausius knygotyros klausimus nagrinėja knygotyros teorija, knygotyros metodologija, leidinių tipologija, knygos menas, redagavimo teorija, knygos istorija (ir jos pagalbiniai dalykai – epigrafika, šaltiniotyra ir tekstologija). Taikomąsias žinias kuria knygos ekonomika, knygų prekybos ir platinimo teorija, spaudos statistika, bibliotekininkystė, bibliografija, skaityba, bibliofilija. Knygotyrai priskiriami besiformuojantys mokslai: knygos sociologija, knygos filosofija, knygos sistemologija, knygos semiotika ir knygos semantika.
Raida
17 amžiuje Vakarų Europoje pradėjo kurtis knygos istorinių ir bibliografinių žinių kompleksas, formuotis sąvokų sistema. Pirmasis pavartojęs knygotyros terminą austrų bibliotekininkas M. Denisas knygose Bibliografijos pagrindai (Grundriss der Bibliographie 1774), Literatūros istorijos pagrindai (Grundriss der Literargeschichte 1776) ir Knygotyros įvadas (Einleitung in die Bücherkunde tomai 1–2, 1777–1778) bandė kurti vientisą žinių apie knygas sistemą. Vėliau ją plėtojo Europos knygotyrininkai É. G. Peignot, T. Hornas, J. Ch. Brunet, F. A. Ebertas ir kiti, aiškindami knygotyrą kaip istorinį arba istorinį filologinį universalų, enciklopedinį mokslą apie knygas ir padėdami jai įsitvirtinti kaip universitetinei disciplinai. Iki 20 amžiaus pradžios knygotyra buvo aprašomasis mokslas, vėliau tapo teoriniu, pradėti knygotyros tyrimai, kūrėsi knygotyros studijų ir mokslo centrai bei leidiniai.
Savarankiškos knygotyros teorijos mokslinius pagrindus kūrė P. Otletas (Belgija), L. Živny (Čekija), N. Lisovskis, A. Loviaginas, M. Kufaevas (visi iš Rusijos), J. Muczkowskis, K. Piekarskis (abu iš Lenkijos) ir kiti. Vėliau knygotyrą plėtojo L. Febre’as, H. J. Martinas, R. Escarpitas, R. Estivalsas, R. Chartiers (visi iš Prancūzijos), J. Featheris, J. Simmonsas, S. H. Steinbergas (visi iš Didžiosios Britanijos), H. Grundmannas, H. Kunze, P. Raabe (visi iš Vokietijos), E. Eisenstein, R. Darntonas (abu iš Jungtinių Amerikos Valstijų), S. Dahlas (Danija), M. Kovácsas (Vengrija), K. Głombiowskis, K. Migońis (abu iš Lenkijos), J. Barenbaumas, J. Nemirovskis, M. Jelnikovas (visi iš Rusijos) ir kiti mokslininkai, istorinius kultūrinius tyrimus praplėsdami funkcine, sociologine, semiotine, komunikacine, informacine ir kita problematika.
Dabartinės knygotyros teoriniai ieškojimai yra susieti su intensyviais empiriniais tyrinėjimais, stiprėja knygotyros ir kitų mokslų, knygotyros teorijos ir praktikos ryšiai, formuojasi naujos tyrimų kryptys.
L: Knygotyra: enciklopedinis žodynas Vilnius 1997.
441