R. Dūda. Knygos su dėžute Užgavėnių kaukių motyvais (oda, batika, 1984, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
knygrišỹstė, knygų įrišimo amatas; taikomosios dekoratyvinės dailės rūšis – meninis knygų įrišimas. Knygrišystės technologiją sudaro keli pagrindiniai etapai. Iš pradžių knygos lapai sudedami arba sulankstomi į lankus (sąsiuvinius), iš jų sudaromas blokas. Prie pirmojo ir paskutinio lanko šaknelės priklijuojami priešlapiai, iš odos arba audinio suformuojama knygos nugarėlė. Suformuotas blokas susiuvamas, kraštai apipjaustomi, puošiami, ant bloko uždedamas viršelis. Jis daromas iš medžio, kartono, aptraukiamas audiniu (šilku, aksomu, drobe) arba oda, apklijuojamas popieriumi. Viršelis atlieka apsauginę funkciją, jo formatas, medžiaga, dekoras kuria knygos meninį vaizdą.
Istorinė apžvalga
Korano įrišas (oda, turkis, auksavimas, 16 a., Iranas; Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Senovės Egipto papirusai buvo sukami į ritinius ir laikomi dėžutėse. Specialiose dėžutėse buvo saugomi ir Mesopotamijos rankraščiai – molinės lentelės su įrašais. Dabartinės knygos pavidalas išsirutuliojo iš senovės Romos kodeksų. Iš pradžių jie rašyti ant vaškuotų lentelių. Viena ant kitos sudėtos lentelės pro išgręžtas skylutes vertos virvele, nevaškuotos išorinės pusės puoštos aukso, kaulo inkrustacijomis, ant jų raižytas savininko vardas. Romos imperijos laikais kodeksai buvo rašomi ant pergamento (išliko puošnių antikinių įrišimų, dekoruotų brangiomis medžiagomis – auksu, dramblio kaulu). Koptai 3 a. pradėjo rišti knygas į odinius ornamentuotus viršelius.
Viduramžiais kodeksai rašyti ir ant popieriaus. Knygų leidybos centrais tapo vienuolynai su skriptorijais ir bibliotekomis (pirmasis toks vienuolynas įsteigtas 4 a. Italijoje). Rankraštinės ir pirmosios spausdintos knygos buvo įrišamos į medžio lenteles, aptrauktas oda, pergamentu arba audeklu, jų kampai ir kitos dalys buvo kaustomos metalu. Brangesnių ir retesnių, bažnytinių apeigų knygų viršeliai dengti dramblio kaulo, aukso, sidabro arba emalio plokštelėmis su iškaltais ir išraižytais įvairiais vaizdais, puoštos fermuarais, nėriniais, siuviniais, įspaudais, tapytais arba raižytais ornamentais, siužetinėmis kompozicijomis, buvo sidabruojami, auksuojami. 9–10 a. viršeliai daugiausia puošti auksu, emaliu, brangakmenių inkrustacijomis. Mažesnio formato maldų knygos, kartais su apvalkalu, būdavo pririšamos prie diržo ar balno. Vėlyvaisiais viduramžiais paplito prie sienų arba stalo, klaupto grandinėmis rakinamos knygos.
Rusijoje plito ištaiginga vadinamoji oklado technika: oda arba audiniu aptrauktos medžio lentos buvo apkalamos metalo plokštėmis, išraižomi įmantrūs ornamentai, iškalami įrašai, evangelistų atvaizdai, religiniai siužetai komponuojami kartu su inkrustacijomis.
Europoje knygrišystė suklestėjo 13–15 a., suintensyvėjus knygų prekybai. 16 a. Vokietijoje susikūrė pirmieji knygrišystės cechai. Gotikinės rankraštinės knygos dažniausiai buvo didelio formato, su mediniais oda arba audiniu trauktais kietviršiais, jų šonus puošė metalinės sąsagos, juostelės, grandinėlės, metaliniai apkaustai arba odoje įspausti, įrėžti, kai kada tapyti ornamentai, figūrinės kompozicijos. Įrišimams naudota oda (16–18 a. daugiausia jaučio) vežta iš Arabijos, Šiaurės Afrikos, Ispanijos. Oda dažniausiai dažyta – Prancūzijoje raudonai, nuo 18 a. visoje Europoje paplito marmuro, vėžlio šarvo, debesų motyvo imitacija, puošta auksuotais įspaudais. Renesanso epochoje knygrišystė klestėjo Italijoje, daugiausia Venecijoje. Plito iš Rytų šalių perimti įrišimo ir puošybos būdai, ornamento įspaudai, knygos bloko kraštai auksuoti plonais, valcuotais gryno aukso lakšteliais, naudoti arabeskų, maureskų motyvai, centre komponuoti migdolo formos medalionai. Knygos dažniausiai puoštos oda aptrauktais kietviršiais, puoštais auksu, įspaustais bordiūrais, sudėtingais ornamentais, architektūrinėmis kompozicijomis.
J. Arndto knygos Dieviškojo ir labai apsišvietusio mokytojo Rojaus sodas (Dess gottseligen und hocherleuchteten Lehrers Paradijss Gärtlein 1612) įrišas (sidabras, 1696, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Barokinių knygų įrišimai masyvesni, su vingriais augaliniais ornamentais, dažniausiai reljefiniai. 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje knygų aptaisų dekore atsirado rokokinių elementų (kriauklės, gėlių vainiko motyvai, herbai, monogramos). 18 a. Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje sukurta mozaikinių, siuvinių ir nėrinių motyvais puoštų viršelių. 18 a. antroje pusėje Paryžiaus knygrišys N.‑D. Derôme’as išplėtojo nėrinių puošybos stilių (dentelles), vėliau jis paplito kitose Europos šalyse. 19 a. išplitus knygų leidybai knygas pradėjo įrišti mašinos, unikalių knygų įrišimų sumažėjo.
20 a. pradžioje kai kuriose Vakarų Europos šalyse (daugiausia Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Vokietijoje, Čekijoje) knygrišystė atgijo; dažniausiai rištos retos, unikalios, reprezentacinės knygos. Išgarsėjo Prancūzijos (R. Adleras, P. Bonet, S. Evrandas, P. Lagraine’as), Didžiosios Britanijos (C. Farmeris), Vokietijos (H.-P. Frolichas), Japonijos (K. Fujii, H. Hongo, K. Šhinohara), Kanados (O. Drapeau), Švedijos (M. Dahlstedtas), Belgijos (E. Claessas), Olandijos (J. Clementsas), Estijos (S. Kalda, P. Kivihalas, S. Kriisa, L. Mandas, T. Piisang, T. H. Turo, T. Vijar), Latvijos (I. Budovska, I. Grinberga) knygrišystės meistrai. Eksperimentuojama su įvairiomis medžiagomis (žuvies, roplio oda, metalas, porcelianas, plastikas, kailis, stiklas, kamštis) ir technologijomis (pynimas, aplikavimas, siuvinėjimas, auksavimas, inkrustavimas, tonavimas, dažymas), taikomi nauji įrišimo būdai (leporello – akordeono formos, bradel – knygos nugarėlė išlenkta, blokas neįpjautas, prancūziškasis – knyga susiuvama pro įpjautą knygos bloką įleista virve ir kiti), interpretuojami senoviniai įrišimo būdai (koptų rankraščių, 11 a. Karolingų kodeksų, kita). Sukurta konceptualių, odos plastikos kūrinius primenančių knygų įrišimų. 1982 Tulūzoje įkurta tarptautinė knygrišystės meno draugija ARA (Les Amis de la Reliure d’Art / Knygrišystės meno mylėtojai), 1994–2005 veikė tarptautinė asociacija AIR neuf (Association internationale de relieurs / Tarptautinė knygrišių asociacija).
Knygrišystė Lietuvoje
Lietuvoje knygrišystė pradėta plėtoti 14–15 a. pranciškonų ir bernardinų vienuolynų dirbtuvėse. Įrišinėtos rankraštinės, dažniausiai liturginės knygos. 16 a. pabaigoje įkurti pirmieji knygrišių cechai. Gotikinių knygų viršeliai būdavo iš oda aptraukto ąžuolinių lentų karkaso. Renesanso laikotarpiu sumažėjo knygų formatas, viršelių pagrindui pradėta naudoti kartonas, kartais jis būdavo aptraukiamas aksomu, kitais puošniais audiniais. Vietiniai meistrai perėmė italų ir vokiečių tradiciją odinius knygų viršelius dengti metalo (kalto, lieto, štampuoto sidabro, bronzos) apkaustais. Paplito įspaustų raštų (mazgų, kaspinų, virvelių, arabeskos) ir tautiniai (dobilo, rūtos, ąžuolo lapo su gilėmis, ramunės) motyvai. Knygos viršelis skaidytas geometriškai susikertančiomis linijomis, tarp jų spausti smulkūs gėlių, herbų motyvai. Viršelių centrinė kompozicija ryškinta augalinių motyvų apvadu, vidurio dalies superekslibrisu. Aksomu aptraukti viršeliai kaustyti sidabro plokštelėmis, kampainiais, gumburais, figūrinėmis sąsagomis. Svarbus knygrišystės centras buvo Vilnius. Čia įrišta dauguma puošnių Žygimanto Augusto bibliotekos knygų. Kūrė knygrišiai: Grigeris, Matysas, M. Zuras. 16 a. pabaigoje veikė J. Morkūno spaustuvė ir knygrišykla, kurioje mokėsi dauguma to meto knygrišių (Baltazaras, J. Jasklovskis, P. Migdalovskis). Joje įrištoms knygoms būdingi aprėminimai, centre komponuoti medalionai, heraldiniai motyvai, vingriu augaliniu ornamentu puošti superekslibrisai. Bažnytinių knygų viršeliai dažniausiai būdavo su lietomis ir kalstytomis Nukryžiuotojo, angeliukų, šventųjų figūromis. Nemažai lietuvių knygrišių dirbo Krokuvoje, kituose Vakarų Europos miestuose (Londone – Jonas Lietuvis, Maskvoje – O. Radišauskas, Vaitiekus Lietuvis). Nuo 17 a. knygos rištos pergamentu iš avių ar asilų odos. 17–18 a. plačiai naudotas nupoliruotas pergamentas, plitęs iš Olandijos. Knygos rištos ir tvirta medžiaga – balinta kiaulės oda (ši technologija plito iš Vokietijos). Klasicizmo laikotarpio knygų viršelių dekoras santūresnis, lakoniškesnis. 19 a. pradžioje plito įvairios stilistikos knygų įrišimai, dažnai ant viršelių vaizduota savininko ženklai. 1860 Vilniuje dirbo 118 knygrišių (garsėjo M. Baltušis, kiti). Po I pasaulinio karo Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose veikė keliasdešimt knygrišystės dirbtuvių. 20 a. 4 dešimtmetyje unikalių modernaus stiliaus knygų įrišimų sukūrė T. Lomsargis. 6 dešimtmetyje meniškų albumų, užrašų knygelių iš odos sukūrė V. Manomaitis. Knygos įrišinėtos spaustuvėse, knygrišyklose, reprezentaciniai leidiniai – Dailės kombinatuose Vilniuje ir Kaune, Vilniaus universitete, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos restauravimo skyriuose. Daug knygrišių parengė Talino dailės institutas.
20 a. 8 dešimtmetyje meniškų vadinamųjų knygų apdarų sukūrė E. Boči, S. Jančiukas, D. Mertingaitė‑Gajauskienė, R. Narakienė, L. Vasiliauskas. 10 dešimtmetyje išpopuliarėjo italų 15 a. meninio knygų įrišimo (longstitch) interpretacijos – knygos lankai susiūti knygos viršelyje matomais dygsniais, kuria ritmo įspūdį. Plėtota batikos technika. Šiuolaikinė knygrišystė glaudžiai susijusi su teksto interpretavimu. Ją kuria ar kūrė dailininkai ir restauratoriai J. Armonavičiūtė, R. Dūda, Z. Kreivytė, L. Grabauskienė, G. Kuprevičienė, A. Petroškienė, C. Poliakevičius, D. Šaulauskaitė, A. Šlapikas, S. Tamulis, R. Gudaitytė‑Zaturskienė. Vilniuje 1999 pradėti rengti knygrišystės simpoziumai, 2003 įkurta Vilniaus knygrišių gildija.
A. Petroškienė. L. Tolstojaus knygos įrišimas (gofruotas popierius, marmuruota oda, 2003; © LATGA, 2020)
L: E. Laucevičius XV–XVIII a. knygų įrišimai Lietuvos bibliotekose Vilnius 1976; L. Vladimirovas Knygos istorija: Senovė, viduramžiai, renesansas. XVI–XVII amžius Vilnius 1979; V. Užtupas Kaip įrišti knygą Vilnius 1983; S. Dahl Dzieje ksiąžki Wroclaw 1965.
1664