knỹgų leidýba, veikla, susijusi su knygų, brošiūrų ir kitų knygos formos neperiodinių leidinių rengimu, spausdinimu, platinimu.
Veiklos pobūdis
Apima visus pagrindinius knygos atsiradimo kūrybinius procesus – leidinio sumanymą, rankraščio parašymą, leidinio koncepcijos parengimą ir įgyvendinimą, redagavimą, meninį apipavidalinimą ir dizainą, tinkamo spausdinimo parinkimą bei įgyvendinimą ir rinkodarą. Knygų leidyba nuolat papildo intelektinį ir kūrybinį visuomenės potencialą nauja moksline, technine ir estetine informacija, įtvirtina ankstesnių kartų sukauptą dvasinį palikimą, žmonijos socialinę patirtį; ekonominiu požiūriu knygų leidyba – viena verslo formų.
Knygų leidyba senovėje
Senovės Kinijoje, Šumere, Babilonijoje, Asirijoje, kitose Rytų valstybėse, Graikijoje ir Romoje knygos buvo perrašinėjamos. Jau 5 a. prieš Kristų senovės Graikijoje atsirado knygų prekybos užuomazgų. 4–3 a. prieš Kristų Europoje knygų leidyba pradėjo klostytis kaip verslas. Jį rėmė turtuoliai, o leidinius perrašydavo, redaguodavo, koreguodavo, jais prekiaudavo žemesniųjų luomų atstovai, kartais ir vergai. Pirmasis didelio formato knygų leidėjas Romoje buvo turtingas žemvaldys Titas Pomponijus Atikas (109–32 prieš Kristų). Egzistavo šiuolaikinei knygų leidybai būdingos problemos – cenzūra, piratavimas (nelegali prekyba) ir plagijavimas. Rankraštinių knygų tiražai buvo 500–1000 egzempliorių.
rankraštinės Vincento Boviečio knygos Speculum Historiale puslapis (apie 1480, Britų biblioteka)
Žlugus Romos imperijai (476) knygų leidyba Europoje sumenko. Knygų perrašinėjimo centrais tapo vienuolynai. Pirmasis šį darbą 6 a. pradžioje Italijoje organizavo Kasiodoras, 7–10 a. daugelyje Europos vienuolynų veikė skriptoriumai. 12 a. Europoje pradėjus steigti universitetus knygų poreikis padidėjo. Turtingųjų, knygų prekybininkų ir universitetų užsakymus atlikdavo profesionalūs knygų perrašinėtojai. Knygų leidybos plėtotei didelę reikšmę turėjo 13–14 a. į Europą patekęs ir knygų gamybai pradėtas naudoti popierius, jis atpigino knygų leidybą. 5–6 a. Kinijoje atsirado masinio kopijavimo būdai – estampavimas ir ksilografija. 8–10 a. čia šiais būdais pradėta masiškai spausdinti knygas.
rankraštinės Vincento Boviečio knygos Speculum Historiale puslapis (apie 1480, Britų biblioteka)
Knygų leidyba išradus spaudą renkamaisiais spaudmenimis
A. Manucijaus išspausdintos knygos (1501) puslapis
Naujas knygų leidybos etapas prasidėjo 15 a. viduryje. J. Gutenbergui išradus spaudą renkamaisiais spaudmenimis. Spauda plito Europoje ir jos kolonijose (iki 1450 buvo apie 20 000 rankraštinių knygų, 1500 išspausdinta apie 9 mln. knygų). Atsiskyrė leidėjo, spaustuvininko ir prekybininko profesijos. Knygų leidyba tapo pramonės šaka. Pirmąją didesnę leidybinę bendrovę 1583 Leidene įsteigė Elsevierų šeima, beveik tuo pat metu ėmė veikti italo A. Manucijaus, olando Ch. Plantino, prancūzo R. Estienne’o ir kitos bendrovės. Svarbūs knygų leidybos centrai buvo Londonas, Leipcigas, Viena, Florencija, Milanas, Ciurichas ir Paryžius. Iki 18 a. daugiausia knygų išleido Olandija. 16 a. prasidėjus reformacijai knygų leidyba plėtėsi. Religinės poleminės knygos pradėtos leisti brošiūromis; knygų kokybė prastėjo, bet jų daugėjo, atsirado bestselerių (Tomo Kempiečio knyga Apie Jėzaus Kristaus sekimą 1471–1500 išleista 99 kartus).
Pirmasis autorių teisių apsaugos įstatymas 1709 išleistas Anglijoje, 1790 – Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1793 – Prancūzijoje, 1819 – Vokietijoje. Siekiant sunorminti autorių teisių apsaugą tarptautiniu lygiu 1886 buvo pasirašyta Berno konvencija.
Knygų leidyba 19 amžiuje-20 amžiaus pradžioje
19 a. pradžioje knygų leidybos plėtotę skatino daugelyje Europos šalių įvesta visuotinio privalomo švietimo sistema, atpigęs popierius (iki 1800 jis buvo gaminamas rankomis ir sudarė 20 % knygos gamybos išlaidų, vėliau – 7 %), technologiniai spaudos pokyčiai, atpigęs įrišimas (odą pakeitė kitos medžiagos, knygos pradėtos įrišinėti leidyklose). Iškilo nemažai žymių leidyklų: Anglijoje – Thomas Nelson and Sons (1798), William Blackwood and Sons (1804) ir William Collins and Sons (1819), Vokietijoje – C. H. Becko (1763) ir F. A. Brockhauso (1805), Prancūzijoje – Garnier (1833) ir Plon (1854). 19 a. pabaigoje Didžiojoje Britanijoje per metus buvo išleidžiama apie 6000 knygų (18 a. pradžioje – 100). Svarbus knygų prekyboje buvo kainų mažinimas. 1887 Vokietijoje buvo priimtas vadinamasis tvirtos kainos principas. Jis leido prekybininkui nukainoti knygą neperžengiant leidėjo nustatytos kainos.
1875 Didžiojoje Britanijoje atsirado pirmoji literatūros agentūra, greitai jos paplito Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (21 a. pradžioje jos yra svarbi knygų leidybos sritis). Buvo tobulinami pardavimo metodai, reklamos būdai (Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose išpopuliarėjo knygų prenumerata ir išnešiojamoji prekyba, nuo 19 a. pabaigos pradėta naudotis pašto paslaugomis). 20 a. pradžioje savo nariams knygas siūlę švedų kooperatyvai veikė kaip šiuolaikinių knygų klubų prototipai. Pirmasis knygų klubas (Mėnesio knyga / Book of the Month) įkurtas 1926 Jungtinėse Amerikos Valstijose, labiausiai jie išplito Vokietijoje. Per I pasaulinį karą knygų leidyba sumenko (ypač Europoje). Trūko popieriaus, knygos buvo prastai pagamintos, bet jų paklausa (daugiausia lengvo turinio literatūros fronte) buvo didelė. Dėl pokario ekonominių sunkumų sumažėjo gyventojų perkamoji galia.
leidyklos Penguin books pirmosios knygos
Buvo pradėtos masiškai leisti pigios mažo formato knygos minkštaisiais viršeliais (1935 Penguin Books leidykloje Didžiojoje Britanijoje, 1939 Pocket Books – Jungtinėse Amerikos Valstijose), prieinamos masiniam skaitytojui.
Knygų leidyba po II pasaulinio karo
Po II pasaulinio karo knygų leidyba pamažu tapo pelningu verslu. Iki tol leidyklos daugiausia naudojo vietinį kapitalą ir daugumai jų vadovavo savininkai. 20 a. antroje pusėje knygų leidybos, kaip verslo, struktūrą pakeitė tarptautinių masinės informacijos priemonių korporacijų plėtra. Mažėjo vien knygų leidyba besiverčiančių susivienijimų, kūrėsi komunikacijų ar informacijų korporacijos, daugiaprofiliniai koncernai. 20 a. pabaigoje daugiau kaip pusę leidyklų Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose kontroliavo didelės tarptautinės bendrovės. Nepriklausomų leidyklų telkimąsi į dideles grupes lėmė informacinių technologijų revoliucija (didelės elektronikos korporacijos Xerox, ITT ir kitos įsigijo daug leidyklų), žiniasklaidos bendrovių kapitalo susiliejimas, mokslo, technikos, medicinos ir mokymo literatūros leidybos plėtra ir akcijų rinka, kuriai senosios leidyklos pasirodė patikima investicija. Leidybinio kapitalo koncentracijos procesas sustiprėjo 1970–80 metais. Žiniasklaidos bendrovės domėjosi knygų leidyklomis dėl jų patirties, vertingos informacijos ir galimybės įsigyti teisę į siužetų ekranizaciją (televizijoje ir kine) ir investavo į knygų leidybą. Didieji leidybiniai koncernai plėtė veiklą informacijai skleisti taikydami naujas netradicines laikmenas, pirkdami periodinius leidinius, televizijos, muzikos įrašų bendroves arba jungėsi siekdami atsilaikyti prieš elektronikos bendrovių spaudimą ar pakelti leidyklų kainą. Sparčiausiai šis procesas vyko Jungtinėse Amerikos Valstijose; Vakarų Europoje jį lėtino kalbos ir kultūros tradicijos bei televizijos ir radijo stočių priklausymas valstybei.
Dėl konglomeracijos kiekvienos šalies knygų rinką ėmė lemti keli knygų leidybos gigantai. 1960–90 buvusi nacionaliniu reiškiniu knygų leidybos koncentracija dėl anglų kalbos ekspansijos virto tarptautiniu – vieni kitų leidyklas pirko Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos (Bertelsmann) ir Prancūzijos (Hachette) leidėjai. Vokiečių leidykla Springer ir olandų Elsevier buvo vienos pirmųjų filialus Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (ar abiejose šalyse) atidariusių užsienio leidyklų. Vienijantis įmonėms buvo jungiamos jų leidybinės, komercinės, techninės tarnybos; tai didino gamybos rentabilumą. Finansinių išteklių sujungimas leido operatyviai juos naudoti, investuoti į vieną ar kitą susijungusią įmonę, tobulinti ir diegti naujas technologijas. 20 a. pabaigoje išryškėjo ir neigiami šio proceso padariniai. Dėl didelio finansinių sluoksnių, bendrovių savininkų diktato kai kurios leidyklos ėmė prarasti savo prestižą. Vadybos klaidos, neracionalus finansų naudojimas lėmė daugiaprofilinių koncernų išskaidymą – prasidėjo pirktų bendrovių pardavimo procesas. Vėl pradėjo didėti smulkių ir vidutinių leidyklų svarba. Susivienijimų ir didelių leidyklų viduje ėmė kurtis nedideli autonominiai specializuoti junginiai, mažos įmonės, galinčios greičiau reaguoti į rinkos pokyčius; joms tenka vis didesnė bendros gamybos dalis.
20 a. pabaigoje leidybą ėmė veikti spartūs informacinių technologijų pokyčiai. Šalia tradicinės leidybos atsirado ir ėmė plėtotis elektroninė knygų leidyba, taikanti ir tradicinius, ir naujus leidybos modelius. Ji plėtojasi ir kaip tradicinių leidyklų verslo dalis, ir kaip savarankiškas verslas. Šaltojo karo laikotarpiu išsiplėtę mokslo, technologijų ir medicinos tyrimai, padidėjęs informacijos poreikis lėmė šios srities literatūros leidybos augimą ir daugybės specializuotų leidyklų atsiradimą. Kai kurios jų buvo įtrauktos į 20 a. 8–9 dešimtmetyje susikūrusias dideles korporacijas.
elektroninių knygų skaityklė
Pasaulio šalių knygų leidybos ypatumai
Ekonomiškai stipriose šalyse rinka perpildyta, siūloma viskas, kas tik gali sudominti skaitytojus, todėl ypač svarbi tampa rinkodara. Siekiant palengvinti knygų apipavidalinimą ir rinkodaros priemonių planavimą daug knygų leidžiama serijomis. Dažniausiai pirmieji knygų leidimai būna kietais viršeliais, nedidelio tiražo; paklausios knygos perleidžiamos minkštais viršeliais kišeninio formato dideliu tiražu. Daugeliu atvejų jas leidžia specializuotos leidyklos. Iš karto minkštaisiais viršeliais leidžiami tik detektyvai ir kita lengvo turinio literatūra arba komerciniai leidiniai, pavyzdžiui, reklaminiai bukletai (jiems naudojama geresnės kokybės viršelio medžiaga, brangesnis popierius, būdinga nestandartinis formatas, daugiau iliustracijų), kai kurios mokslo, mokslo populiarinamosios knygos. Nuo 20 a. pabaigos knygų leidybą labai veikia laisvalaikio formų (televizijos, videožaidimų, žurnalų) pasiūla, mokymo ir informacinės literatūros leidybą – interneto plėtra. 1998–2002 knygų prekyba pasaulyje sumažėjo 4 %, 2002 padidėjo 1,1 % (iš dalies tai susiję su J. K. Rowling knygų sėkme, turėjusia įtakos paauglių knygų rinkai atsirasti). Daugelyje šalių leidybą veikia gyventojų senėjimas. Teigiamas aspektas yra neraštingumo mažėjimas kai kuriose Azijos ir Afrikos šalyse. Interneto plėtra mažina spausdintos knygos poreikį, bet suteikia galimybę leidėjams kurti naujas elektroninių knygų ar elektroninio verslo rinkas.
J. K. Rowling knygų serija apie Harį Poterį
Rinkos ekonomikos šalyse nėra knygos leidybą tvarkančių valstybės institucijų, bet daugelyje jų valstybė įvairiomis nuolaidomis ir subsidijomis daro įtaką knygų leidybos politikai. Dažniausiai jos taikomos visuomenei būtinos literatūros leidybai, taip pat kūriniams, kurie turi nacionalinę vertę, reprezentuoja šalį ar skirti eksportui, nacionalinės literatūros kūriniams (ekonomiškai silpnose arba mažose šalyse). Valstybė remia leidyklų dalyvavimą knygų mugėse, sudaro galimybes knygų įsigyti bibliotekoms ir kita. Daugumoje šalių veikia vyriausybės institucijos (ministerijų departamentai, įvairūs komitetai, fondai, specializuoti centrai ir kita), kurios daro įtaką leidybinei veiklai.
Iki 20 a. 10 dešimtmečio savita specifika pasižymėjo sovietinio bloko šalių knygų leidyba. SSRS knygų leidybos veiklą reguliavo prie SSRS Ministrų Tarybos veikęs Leidybos, poligrafijos ir knygų prekybos komitetas, sąjunginėse respublikose – analogiški komitetai prie vietinių Ministrų Tarybų, knygų leidybą kontroliavo komunistų partijos centro komitetas. 1970–80 SSRS veikė 233 leidyklos, dar apie 4000 institucijų (mokslo ir aukštojo mokymo įstaigos, bibliotekos ir kita) turėjo ribotas leidybines teises. Kitose sovietinio bloko šalyse leidybos sistema buvo panaši.
Pasaulio šalių knygų leidybos ypatumus lemia tų šalių socialinės, švietimo, politinės ir ekonominės sąlygos, visuomenės branda, kalba ir galimybė pirkti knygas už laisvai konvertuojamą valiutą. Pasaulinėje rinkoje vyrauja Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Vokietijos Federacinės Respublikos ir kitų Vakarų Europos šalių, Japonijos leidėjai. Įtakingiausi yra Vakarų Europos koncernai; tai susiję su istorinėmis sąlygomis, tam tikrų kalbų paplitimu ir kita. Bendroms problemoms spręsti ir interesams ginti leidėjai steigia profesinius susivienijimus arba asociacijas (žymiausia – Vokiečių knygų prekybos biržos sąjunga, įsteigta 1815). Pasaulyje leidžiami įvairūs knygų leidybos ir knygų prekybos reikalams skirti leidiniai, žymiausi – žurnalai Publishers weekly (nuo 1872, Jungtinės Amerikos Valstijos), The Bookseller (nuo 1858, Didžioji Britanija), Börsenblatt (nuo 1834, Vokietija).
1
Knygų leidyba ekonomiškai stipriose šalyse
Jungtinių Amerikos Valstijų knygų rinka 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje buvo didžiausia pasaulyje. 20 a. 9 dešimtmetyje ėmus kristi Jungtinių Amerikos Valstijų dolerio kursui, Jungtinių Amerikos Valstijų leidyklas pradėjo pirkti Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir kitų šalių leidyklos. 2012–17 Jungtinių Amerikos Valstijų knygų prekyba kasmet siekė 31–32 mlrd., 2020 nukrito iki 26 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. 2020 Jungtinėse Amerikos Valstijose aktyviai veikė apie 2200 leidyklų, jose dirbo apie 69 000 žmonių. Leidyklos buvo jungiamos su prekybos ir poligrafijos įmonėmis. Didžiosios bendrovės supirkinėjo kitų šalių leidyklas, kūrė antrines įmones ar filialus užsienyje. Didžiausios Jungtinių Amerikos Valstijų leidyklos – John Wiley & Sons (nuo 1807), HarperCollins (nuo 1817), Houghton Miffin Harcourt (nuo 1832), The McGraw‑Hill (nuo 1888), Scholastic (nuo 1920), Simon & Schuster (nuo 1924), Penguin Random House (nuo 1927), Hachette Book Group (nuo 2006), Cengage Learning (nuo 2007), Thomson Reuters (nuo 2008) ir kitos. Veikia daug nepriklausomų mažų ir vidutinių leidyklų (daugiau kaip 200), apie 80 universitetų leidyklų.
Kanadoje įtakos turi dviejų kalbų – prancūzų ir anglų – vartojimas, vietinės (ypač Kvebeko provincijos) ir federalinės valdžios parama leidybai. 1998 buvo 529 leidyklos, 2002 – 493, 2017 – apie 300 aktyvių leidyklų; dauguma jų mažos. Šalies didžiausios leidyklos yra pasaulinių leidyklų filialai (HarperCollins Books Canada, nuo 1932, Penguin Random House Canada, nuo 1944, Prentice Hall Canada, nuo 1960, Simon & Schuster Canada, nuo 2013, ir kitos), kitos svarbesnės leidyklos: Dundurn Press (nuo 1972), ECW Press (nuo 1974), Fernwood Publishing (nuo 1991). 2019 leidyboje dirbo apie 9750 žmonių.
Europoje ryškūs knygų leidybos pokyčiai susiję su komunizmo žlugimu, Rytų Europos šalių perėjimu prie rinkos sąlygų ir su tuo susijusiais sunkumais, valstybinių leidyklų privatizacijos nesklandumais, Vakarų Europos bei Jungtinių Amerikos Valstijų leidėjų domėjimusi jų rinka. 10 didžiausių leidyklų Europos Sąjungoje išleidžia 70–90 % visų čia išleidžiamų knygų. Veikia daug mažų ir vidutinių leidyklų. Europos leidyklos investuoja visame pasaulyje, jų kasmetinis eksportas – 4,5–5 mlrd. eurų (2010–19). Europoje veikia didžiausios pasaulyje leidyklos: Bertelsmann AG (Vokietija), Hachette (Prancūzija), RELX (Jungtinė Karalystė ir Nyderlandai), Springer Nature (Vokietija), Pearson (Didžioji Britanija), Wolters Kluwer (Nyderlandai). Kitos didesnės leidyklos: Holtzbrinck (Vokietija), Editis (Prancūzija), Grupo Planeta (Ispanija), Egmont Group (Danija ir Norvegija), Bonnier (Švedija). Europos Sąjungos šalyse 21 a. antrame dešimtmetyje kasmet buvo išleidžiama apie 520 000–600 000 pavadinimų knygų, iš jų apie 60 % – Prancūzijoje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir Ispanijoje, leidyboje dirbo apie 130 000–150 000 žmonių.
Vokietijos knygų rinka yra viena didžiausių Europoje. Knygų leidybai 20 a. pabaigoje turėjo įtakos sudėtinga Vokietijos Demokratinės Respublikos integracija ir šalies ekonominės problemos. 2002 knygų leidyba ir knygų pardavimas vėl pradėjo didėti ir sudarė 8,4 mlrd. eurų, 2017 knygų pardavimų apyvarta siekė 9,2 mlrd. eurų. 2020 veikė apie 2100 leidyklų, dirbo apie 24 000 žmonių. 10 didžiausių leidyklų (Bertelsmann, nuo 1835, Springer Nature, nuo 2015, Holtzbrinck Publishing, nuo 1948, Klett Gruppe, nuo 1844, Haufe Gruppe, nuo 1951, Westermann, nuo 1838, Süddeutscher Verlag, nuo 1945, Vogel Communications Group, nuo 1891, Cornelsen Verlag, nuo 1946, ir kitos) užima daugiau kaip 80 % visos šalies rinkos.
Jungtinėje Karalystėje 20 a. pabaigoje plėtėsi knygų leidyba ir kūrėsi masinės informacijos priemonių konglomeratai. Šiame procese dalyvavo ir užsienio (Vokietijos Bertelsmann, Jungtinių Amerikos Valstijų HarperCollins ir kitos) leidyklos. Iš konglomeratų pasitraukę leidėjai ir autoriai steigė naujas leidyklas (Bloomsbury Publishing, Headline Publishing). 21 a. pradžioje leidybos mastas didėjo, 2002 knygų rinka buvo vertinama 2,5 mlrd. svarų, 2019 knygų leidybos apyvarta siekė 6,3 mlrd. svarų. 2022 parduotų knygų bendras tiražas – 209 mln. egzempliorių. Apie 35 % šalies knygų produkcijos eksportuojama (2020; į Australiją, Kiniją, Europos Sąjungos ir kitas šalis).
2019 Jungtinėje Karalystėje veikė daugiau kaip 2250 leidyklų (didžiausios – Pearson, nuo 1844, HarperCollins, nuo 1817, Penguin Random House, nuo 1835, Macmillan Publishers, nuo 1843, Headline Publishing, nuo 1986, Orion Publishing, nuo 1991, Oxford University Press, nuo 1586, Cambridge University Press, nuo 1534, Informa, nuo 1998, ir kitos), leidyboje dirbo apie 29 000 žmonių.
Prancūzijos knygų leidybos plėtra 20 a. buvo susijusi su šalies ekonomikos augimu, 1998 vyriausybės sprendimu sumažinti darbo savaitę iki 35 valandų ir leidėjų siekiu stabdyti knygų kainų didėjimą. 2018 aktyviai veikė apie 750 leidyklų, dirbo apie 14 000 žmonių. 2022 bendras išleistų knygų tiražas – 537 mln. egzempliorių. Didžiausios leidybinės grupės – Hachette Livre ir Editis (Vivendi, nuo 2000), kitos svarbesnės – Groupe Madrigall (leidyklos Flamarion, nuo 1876, Gallimard), Albin Michel (nuo 1900), Éditions Lefebvre Sarrut (nuo 1930) ir kitos.
Ispanijoje knygų leidyba ypač sparčiai plėtojosi po diktatoriaus F. Franco mirties (1975). 21 a. pradžioje knygų leidyba pradėjo didėti (daugiausia dėl knygų eksporto į ispanakalbes šalis). 2020 bendras išleistų knygų tiražas – 181,3 mln. egzempliorių. 2020 veikė apie 730 aktyvių knygų leidėjų, dirbo apie 12 700 žmonių. Didžiausios leidybinės grupės – Grupo Planeta (nuo 1949), Grupo Anaya (nuo 1959), Grupo Santillana (nuo 1996), RBA (nuo 1995). Dalis leidyklų priklauso užsienio investuotojams (vokiečių Bertelsmann, italų Mondadori ir kitiems).
Italijoje 2015–20 veikė apie 1700 leidyklų (didžiausios – Gruppo Mondadori, nuo 1955, Gruppo Editoriale Mauri Spagnol, GeMS, nuo 2005, Giunti Editore, nuo 1956, La Feltrinelli, nuo 1954, Rizzoli Libri, nuo 1927, Ipsoa Editore, Instituto de la Enciclopedia Italiana, nuo 1925, De Agostini Editore, nuo 1901, ir kitos), dirbo apie 14 000 žmonių. 5 didžiausios šalies leidybinės grupės išleidžia apie 45 % visų knygų (2021). Turtinguose šiauriniuose šalies regionuose knygų perkama ir skaitoma dukart daugiau nei pietuose.
Japonijoje palankias sąlygas knygų leidybai sudaro tradiciškai didelis knygų poreikis, rinka plečiasi, nors demografinė ir ekonominė padėtis nėra palanki. Veikia apie 4000 leidyklų (2018, apie 80 % Tokijuje), jose dirba apie 95 000 žmonių. Apie 40 % knygų išleidžia apie 10 didžiausių leidyklų – Shueisha (nuo 1925), Kodansha (nuo 1909), Kadokawa Shoten (nuo 1945), Shogakukan (nuo 1922), Tokyo Shoseki (nuo 1909), Nikkei Business Publications (nuo 1969), Gakken (nuo 1947) ir kitos.
Knygų leidyba kitose šalyse
Žlugus SSRS Rusija perėmė daugiau kaip 100 valstybinių leidyklų ir apie 500 įvairių leidybines teises turinčių institucijų. Po 1991 išleidžiamų knygų skaičius sumažėjo (1992 išėjo 28 200 pavadinimų knygų), 20 a. pabaigoje knygų leidyba atsigavo. 21 a. pradžioje Rusijoje sparčiausiai pasaulyje didėjo knygų pardavimo (2002, lyginant su 1998, didėjo 27 % ir sudarė 494,4 mln. egzempliorių) ir leidybos apimtys.
2022 buvo išleista apie 392,5 mln. egzempliorių knygų ir brošiūrų (2017 – apie 471 mln.). 2021 veikė apie 4680 leidyklų (daugiausia Maskvoje ir Sankt Peterburge), dirbo apie 60 000 žmonių. 15–20 didžiausių leidyklų (Ėksmo, AST, Prosveščenije, Azbuka-Attikus, Ripol klassik, Rosmėn, SIMBAT, Ėgzamen, Samokat, Veče, Izdatel′skij dom Lev ir kitos) išleidžia apie 50 % bendros metinės knygų leidybos produkcijos.
Kinijoje knygų leidyba ir prekyba nuolat didėja. 2021 veikė 593 leidyklos (62 400 darbuotojų), iš jų apie 40 % buvo nacionalinės, 60 % – regioninės. 2022 bendras išleistų knygų tiražas – 11,4 mlrd. egzempliorių. Didžiausios leidyklos: Jiangsu Phoenix Publishing & Media (nuo 1985; 2020–22 buvo tarp dešimties didžiausių pagal pajamas pasaulio leidybos įmonių), China South Publishing (nuo 2008), China Publishing Group (nuo 2002), China Science Publishing & Media (nuo 1954).
Šalyje vykdant ekonomines reformas leidyklos buvo performuotos į verslo institucijas, dirbančias rinkos sąlygomis, bet knygų leidyba nėra visiškai laisva, išlikęs valstybės monopolis. Valstybė reguliuoja leidybą, draudžia leidykloms keisti leidybinės veiklos sritį, dauguma leidyklų yra valstybinės. Leidyklas administruoja prie Kinijos Valstybės Tarybos veikianti Generalinė spaudos ir leidybos administracija.
Ekonomiškai silpnose šalyse knygų leidybą lemia didelis neraštingumas, menka vidurinioji klasė ir jos perkamoji galia, ekonominiai sunkumai. Kai kuriose Afrikos šalyse yra tik knygų leidybos užuomazgų. Daugelis ekonomiškai silpnų šalių vyriausybių neturi aiškios leidybinės politikos ir dažnai jų veiksmai tik trukdo plėtoti knygų leidybą. Šiose šalyse tradiciškai stipri buvusių metropolijų leidyklų įtaka. Iš esmės kolonijinis paveldas ir tradiciniai komerciniai ryšiai (Afrikos ir Europos komerciniai ryšiai stipresni nei tarp pačių Afrikos šalių) lemia jų knygų leidybos raidą. Daugelis šių šalių importuoja didesnę dalį joms reikalingų knygų, bet yra šalių, kur vis didesnę svarbą įgauna knygų eksportas (Indija eksportuoja knygas anglų kalba į Pietų Aziją ir Afriką).
Knygų leidyba Lietuvoje
Lietuvoje knygos pradėtos perrašinėti 15 amžiuje. Specialiai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei skirtas knygas 15 a. pabaigoje pradėta leisti ir spausdinti užsienyje (pirmoji – Vilniaus kanauninko Martyno parengta ir 1499 Gdanske išleista Agenda). 1522 Vilniuje įkurta P. Skorinos spaustuvė (pirmoji Rytų Europoje). Pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išleista knyga lietuvių kalba – P. Canisijaus katekizmo vertimas (1585). 16–17 a. išleista apie 46, 18 a. (iki 1795) – 158, 1795–1864 – 595 spaudiniai lietuvių kalba. 1865 uždraudus lietuvių spaudą lotynišku raidynu, lietuviškų knygų leidyba Lietuvoje sustojo, panaikinus draudimą – išsiplėtojo. 1905–14 išleista 3600, I pasaulinio karo metais – 1100 pavadinimų lietuviškų knygų. 1918–40 susiformavo knygų spausdinimo, leidybos ir platinimo institucijos, išleista apie 30 000 pavadinimų knygų. 1940 SSRS okupavus Lietuvą visos leidyklos ir spaustuvės buvo nacionalizuotos, leidybą kontroliavo Lietuvos komunistų partijos centro komiteto ir jos įsteigtos institucijos. 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę valstybinės leidyklos perėjo Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos žinion, vėliau daugelis jų privatizuota, pradėtos steigti privačios leidyklos. 2022 Lietuvoje veikė 535 leidėjai ir leidyklos, jose dirbo apie 800 žmonių. 2022 išleistos 3343 knygos, bendru 4,627 mln. egzempliorių tiražu.
2550
knygų leidyba Lietuvoje iki 1795
knygų leidyba Lietuvoje 1795–1904
knygų leidyba Lietuvoje 1904–1918
knygų leidyba Lietuvoje 1918–1940
knygų leidyba Lietuvoje 1940–1990
knygų leidyba Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo