knỹgų leidýba Lietuvojè 1795–1904
Knygų leidybos bruožai 19 amžiuje
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos, jos valdžios institucijos varžė lietuviškų knygų leidybą. Tolesnei jos sklaidai turėjo įtakos naujų visuomeninių institucijų įsikūrimas, lietuvių tautinis sąmonėjimas, Šviečiamojo amžiaus idėjų plitimas ir kalbotyros laimėjimai. 19 a. pirmaisiais dešimtmečiais per metus išeidavo vidutiniškai po 3–5 lietuviškus leidinius, amžiaus viduryje – apie 27, iš viso 1795–1864 išspausdinta 585 lietuviškos knygos. Lietuviškus spaudinius leido ir platino ne tik knygų leidėjai, spaustuvės, knygynai, bet ir visuomeninės organizacijos, oficialios valdžios ir mokslo įstaigos bei leidybos institucijos. Į knygų leidybą įsitraukė pavieniai asmenys. Reikšmingas S. Stanevičiaus, S. Daukanto ir kitų visuomenės bei kultūros veikėjų rūpinimasis lietuvių pasaulietinės knygos leidyba. Atsirado prenumerata. Knygų tiražai svyravo nuo kelių šimtų iki 10 000 egzempliorių. Masinės paskirties leidinių padaugėjo apie tris kartus, jų tiražai siekė 5000–7000 egzempliorių.
K. Sirvydo Punktai sakymų... antraštinis puslapis (J. Zawadzkio spaustuvė, Vilnius, 1845; Vilniaus universiteto biblioteka)
Cenzūra
Bažnytinę cenzūrą (išskyrus religinių knygų) pakeitė pasaulietinė; remdamasi Rusijos imperijos spaudos kontrolės įstatymais ją nuo 1796 vykdė Vilniaus cenzūros komisija, 1803–29 – Vilniaus universiteto cenzūros komitetas, vėliau – kitos cenzūros įstaigos (cenzūra). Po 1830–31 sukilimo jų veikla buvo nukreipta Rusijos valdžios pradėtai prie imperijos prijungtų tautų politinio ir kultūrinio savitumo naikinimo politikai įgyvendinti.
Dauguma lietuviškų knygų buvo spausdinama Lietuvos teritorijoje (iš viso veikė 36 spaustuvės, iš jų 20 spausdino lietuviškas knygas), dalis – Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos spaustuvėse. 19 a. pradžioje atsiradus litografijai, pradėjus spaustuves mechanizuoti, spauda tobulėjo.
Lietuviškų knygų tematika
Lietuviškų knygų tematika tapo pasaulietiškesnė, aktualesnė ir įvairesnė (19 a. pradžioje pasaulietinio ir religinio turinio knygų santykis buvo 2:8, amžiaus viduryje – 4:6). Išėjo pirmosios lietuviškos knygos apie žemės ir namų ūkio darbus, sveikatos apsaugą, originalūs A. Strazdo, S. Stanevičiaus, K. Aleknavičiaus grožinės literatūros kūriniai ir tautosakos rinkiniai, bibliografiniai K. R. Nezabitauskio-Zabičio (1824), P. Keppeno (1827), J. K. Platerio (1830–36) ir kiti darbai, L. Ivinskio kalendoriai (1846–51, 1855–63). Oficialius raštus leido valdžia, spaudiniai (atsišaukimai) buvo naudojami ir politinėje kovoje. Pasirodė pirmieji istorijos ir kalbotyros moksliniai leidiniai lietuvių kalba (S. Daukanto Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių 1845, M. Valančiaus Žemaičių vyskupystė 1848, J. Juškos Kalbos lietuviško liežuvio 1861). Vyravo humanitarinės tematikos kūriniai. Visai neleista ekonomikos, gamtos, technikos ir kitų mokslo sričių lietuviškų knygų, labai mažai – žemės ūkio ir medicinos leidinių. Kiekybinę religinių spaudinių persvarą lėmė jų kartotiniai leidimai.
M. Valančiaus knyga Žemaičių vyskupystė (1848)
Lietuvių spaudos lotynišku raidynu uždraudimas
Lietuvių spaudos draudimo metais graždanka išleista knyga Evangelios ant nedėlios dienų... (R. M. Rommo spaustuvė, Vilnius, 1865; Vilniaus universiteto biblioteka)
Rusijos imperijos valdžios 1864 įvestas lietuvių spaudos lotynišku raidynu draudimas sustabdė lietuviškų knygų leidybos raidą Didžiojoje Lietuvoje. Sumažėjo spaustuvių (1865–75 veikė 19, iš jų 14 Vilniuje), jos daugiausia leido knygas kitomis kalbomis. 1869 Vilniuje išleista 155, 1900 – 455, 1903 – 690 leidinių (daugiausia rusų, lenkų ir žydų kalbomis). Lietuviškų knygų leidybą valdžia organizavo rusišku raidynu – graždanka. Juo išspausdinti 66 leidiniai (daugiausia elementoriai, kalendoriai, keletas grožinės prozos knygelių). Supratę, kad spaudos draudimu siekiama rusifikuoti kraštą, lietuviai tokius leidinius boikotavo, siekė atgauti spaudą lotynišku raidynu. M. Valančius, L. Ivinskis, P. Vileišis, J. Zawadzkis ir kiti kultūros veikėjai valdžios institucijoms rašė prašymus leisti spausdinti lotynišku raidynu; iš viso buvo įteikti 106 tokie prašymai. Cenzūros leidimai gauti tik 24 leidiniams, iš jų 13 – graždanka. P. Vileišiui iš 13 prašytų leidinių pavyko Sankt Peterburge lotynišku raidynu išleisti 5, L. Ivinskiui – vieną leidinį. Keletą lietuvišku knygų (K. Donelaičio raštus, A. ir J. Juškų tautosakos rinkinius, M. Daukšos Katekizmą ir kitus) mokslo reikalams nedideliu tiražu išleido Rusijos mokslo įstaigos.
Spaustuvės 1900 metais
1900 Didžiojoje Lietuvoje veikė 60 spaustuvių, iš jų 33 Vilniuje (žymiausios – Zawadzkio spaustuvė ir knygynas, Blumowicziaus spaustuvė, Dworzeco spaustuvė, Rommo spaustuvė, Syrkino spaustuvė).
Knygų leidimas Mažojoje Lietuvoje
Spaudos draudimas suaktyvino knygų leidybą Mažojoje Lietuvoje. Didžiajai Lietuvai skirtas knygas leido Mauderodeʼs spaustuvė, Schönkeʼs spaustuvė, Weyerio ir Arnoldto spaustuvė ir kiti spaustuvininkai. Vėliau į šį darbą įsitraukė vietos lietuviai spaustuvininkai – J. Mikšas, M. Jankus. Nelegalią lietuviškų knygų leidybą organizavo bei finansavo ir Lietuvos šviesuomenė – M. Valančius, M. Sederevičius, S. L. Kušeliauskas. apie 60 savo parašytų ar išverstų švietėjiškų knygelių Mažojoje Lietuvoje savo lėšomis išleido P. Vileišis. Spaudos draudimo laikotarpiu Mažojoje Lietuvoje išėjo apie 3000 pavadinimų lietuviškų leidinių (1830 jų skirta Didžiajai Lietuvai); laikotarpio pradžioje apie 70 % jų buvo religinio turinio, 19 a. pabaigoje apie 70 % visų leidinių sudarė pasaulietinės knygos – daugiausia mokslo populiarinamosios, elementoriai, kalendoriai, grožinė literatūra. Iš religinės literatūros daugiausia buvo maldaknygių, giesmynų (82 leidinius parašė ar išvertė M. Valančius). Didžiausiais tiražais leistos maldaknygės (20 000–30 000 egzempliorių), kalendoriai (15 000 egzempliorių), mažesniais – grožinė literatūra (5000–6000 egzempliorių), mokslo populiarinamosios knygos (2000–3000 egzempliorių).
L: D. Kaunas Mažosios Lietuvos knyga: lietuviškos knygos raida, 1547–1940 Vilnius 1996; V. Užtupas Lietuvos spaustuvės 1522–1997 Vilnius–Kaunas 1998; A. Buračas, V. Užtupas Senieji Lietuvos spaudmenys: XVI–XVIII amžiaus faksimilės Vilnius 2004.
2550
knygų leidyba Lietuvoje iki 1795
knygų leidyba Lietuvoje 1904–1918
knygų leidyba Lietuvoje 1918–1940
knygų leidyba Lietuvoje 1940–1990
knygų leidyba Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo