knỹgų leidýba Lietuvojè 1918–1940
Šatrijos Raganos Lietuvos senovės istorijos pasakos (M. Šlapelienės knygyno leidinys, 1920)
1918–40 Lietuvoje susiklostė naujos knygų leidybos sąlygos, kurias lėmė kintanti politinė, ekonominė ir kultūrinė krašto būklė, mokslo, švietimo ir literatūros raida. Knyga savo ruožtu darė įtaką šiems reiškiniams ir procesams. Per 22 metus išleista daugiau kaip 25 000 neperiodinių spaudinių. Nepriklausomybės pirmuoju dešimtmečiu atkurta per I pasaulinį karą sugriauta poligrafijos bazė. Lenkijai okupavus didžiausią spaudos centrą Vilnių knygos iki 1924 daugiausia spausdintos Mažojoje Lietuvoje (Karaliaučiuje, Klaipėdoje, Tilžėje) ir Vokietijoje (Berlyne, Leipcige).
Kaune pirmosios darbą pradėjo Šv. Kazimiero draugijos spaustuvė Šviesa (nuo 1918; Šv. Kazimiero draugija), leidykla Sakalas (1920–44), spaustuvė Varpas valstybės kooperatinė bendrovė Raidė. Iki 1925 Lietuvoje įsteigta apie 30 naujų spaustuvių; iš viso 1918–40 veikė 122 spaustuvės. Spaudos centru tapo Kaunas – 1933 čia veikė 55 spaustuvės (iš 110). Knygų leidybos bendrovių buvo Marijampolėje, Šiauliuose, Panevėžyje; dauguma jų buvo privačios, menko pajėgumo. Daugiausia lietuviškų knygų išspausdino didelių susivienijimų ir bendrovių spaustuvės: Dirva, Varpas, Spaudos fondas, Spindulys, Viltis, Šviesa. Jų pastangomis gerėjo ir knygų poligrafija. 1937 Paryžiaus pasaulinėje parodoje dailininkas V. Petravičius už lietuviškos liaudies pasakos Gulbė karaliaus pati iliustracijas laimėjo Grand Prix ir žiur diplomą, M. Katiliūtė už I. Simonaitytės romano Aukštujų Šimonių likimas iliustracijas – aukso medalį.
V. Petravičiaus iliustracija iš knygos Gulbė karaliaus pati (1937)
Leidyboje dalyvavo įvairių nuosavybės formų (privačios, kooperatinės, valstybinės) leidyklos bei skirtingų ideologinių pažiūrų leidėjai. Valstybiniai leidėjai – Švietimo ministerijai pavaldi Knygų leidimo komisija, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla Universitas – leido vadovėlius aukštosioms mokykloms, mokslo veikalus, lietuvių autorių grožinę kūrybą ir pasaulinės literatūros vertimus. Privačių leidėjų veikla buvo komercinė, orientuota į skaitytojų poreikius. Teigiamas reiškinys buvo leidybos, spausdinimo ir platinimo bendrovių atsiradimas ir įsitvirtinimas – Spaudos fondo, Šv. Kazimiero draugijos, Dirvos ir kitos leidyklos leido, spausdino, reklamavo ir platino grožinę, mokslo populiarinamąją, informacinę literatūrą. Didelę produkcijos dalį sudarė partijų, visuomeninių draugijų, sąjungų ir organizacijų leidiniai, išleista ir šviečiamojo pobūdžio, praktinės paskirties knygų. Lietuviškos knygos tapo įvairios teminiu, žanriniu ir tipologiniu atžvilgiu.
J.Pilyponio romanas Paslaptingas svetys iš Indijos (1939)
Viena ryškiausių šio laikotarpio tendencijų – knygos turinio sekuliarizacija (religinės knygos sudarė tik 11 % visų išleistų knygų). Daugiausia išleista visuomenės mokslų (teisės, politikos, administravimo, statistikos) ir grožinės literatūros leidinių. Atsirado įvairių informacinių leidinių (adresų knygos, verslo informacijos leidiniai, žodynai, žinynai, pradėta leisti enciklopedija). Padaugėjo mokslinės literatūros, leista daug tarnybinių, žinybinių leidinių, instrukcijų. 1928 išleista pirmoji knyga akliesiems Braille’io raštu; iš viso 1928–44 išspausdinta 170 tokių knygų (aklųjų spauda).
L: D. Kaunas Mažosios Lietuvos knyga: lietuviškos knygos raida, 1547–1940 Vilnius 1996; V. Užtupas Lietuvos spaustuvės 1522–1997 Vilnius–Kaunas 1998; V. Stonienė XX amžiaus Lietuvos knyga (1904–1990) Vilnius 2000; R. Misiūnas Barakų kultūros knygos: lietuvių DP leidyba 1945–1952 Vilnius 2003; A. Buračas, V. Užtupas Senieji Lietuvos spaudmenys: XVI–XVIII amžiaus faksimilės Vilnius 2004.
2550
knygų leidyba Lietuvoje iki 1795
knygų leidyba Lietuvoje 1795–1904
knygų leidyba Lietuvoje 1904–1918
knygų leidyba Lietuvoje 1940–1990
knygų leidyba Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo