knỹgų leidýba Lietuvojè iki 1795
Rankraštinių knygų leidybos užuomazgos Lietuvoje siekia 14–15 a., kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų ir didikų dvaruose imta perrašinėti istorines kronikas (Lietuvos metraščius), vėliau – ir teisinę (Lietuvos Statutus) literatūrą. Įsigalint krikščionybei atsirado ir religinės literatūros poreikis. Ją lotynų, lenkų ir senąja bažnytine slavų kalba daugino įvairių konfesijų vienuolynų perrašinėjimo dirbtuvės (skriptoriumai). Rankraštinių knygų reikšmė ėmė mažėti išradus spaudą. Spaudinių atveždavo iš kelionių grįžtantys dvasininkai, didikai ir studentai. 1499 užsienyje (Gdanske) buvo išspausdinta pirmoji specialiai LDK skirta knyga – Vilniaus vyskupo užsakymu kanauninko Martyno Radomiečio parengta bažnytinių apeigų knyga Agenda, arba Šventųjų sakramentų teikimas (Agenda, sive Exsequiale divinorum sacramentorum 1499).
Knygų spausdinimo Lietuvoje pradžia
vieno pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės leidinių – P. Skorinos knygos Apaštalas – fragmentas (Vilniaus universiteto biblioteka)
Vilniuje apie 1520 įsikūręs spaustuvininkas P. Skorina 1522 čia senąja bažnytine slavų kalba išleido pirmąją LDK knygą – trumpų bažnytinių tekstų rinkinį Mažoji kelionių knygelė (Malaja podorožnaja knižica). Apie 1523–24 Karaliaučiuje pradėjo veikti Weinreicho spaustuvė, kurioje 1547 išleista pirmoji knyga lietuvių kalba – evangelikų liuteronų kunigo M. Mažvydo Katekizmas. Sistemingos knygų leidybos pradžia sietina su Mikalojaus Radvilos Juodojo spaustuvės Lietuvos Brastoje įsteigimu 1553 ir kitų protestantiškų spaustuvių Nesvyžiuje (1562), Łaske (1573–89), Vilniuje (apie 1574–75), Rygoje (1588) veiklos pradžia. Netrukus knygų leidyba susirūpino ir Katalikų Bažnyčios atstovai. Į katalikybę atsivertęs Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis savo tėvo spaustuvę iš Lietuvos Brastos perkėlė į Vilnių ir perdavė ją jėzuitų kolegijai (1575–86 veikė Radvilos, 1586–1805 – Vilniaus akademijos spaustuvės vardu). Vilniuje buvo išleistos pirmosios LDK knygos lietuvių kalba – P. Canisijaus katekizmo (apie 1585, neišliko) ir Jokūbo Ledesmos katekizmo Katekizmas, arba Mokslas kiekvienam krikščioniui privalus (išspausdinta 1595) vertimai.
16 a. Lietuvoje išėjo apie 500, 17 a. – apie 5000 knygų įvairiomis kalbomis; lietuvių kalba 16–17 a. išleisti 46, 18 a. (iki 1795) – 158 spaudiniai. Vidutinis knygos tiražas buvo apie 500, kai kurių leidinių (katekizmų ir giesmynų) – apie 2000 egzempliorių. Knygų leidybą LDK skatino valstybės, ūkio, mokslo ir švietimo poreikiai, konfesijų kova dėl įtakos visuomenei, ją reguliavo LDK ir Lenkijos valdovų privilegijos, kontroliavo bažnytinė cenzūra (cenzūra). 16–17 a. knygų leidybą daugiausia organizavo ir finansavo katalikų, stačiatikių, evangelikų reformatų bendruomenės, 18 a. antroje pusėje veiklą perėmė komercinės knygų įmonės ir įstaigos – spaustuvės, knygynai ir knygrišyklos. Per 1794 (T. Kosciuškos) sukilimą lietuviškus spaudinius leido ir pasaulietinė valdžia.
Vilniaus knygrišių įrišta 16 a. knyga iš Žygimanto Augusto bibliotekos (Vilniaus universiteto biblioteka)
Spaustuvės ir poligrafinė bazė
16–18 a. LDK 23 vietovėse veikė 46 spaustuvės, daugiausia (16) Vilniuje. Svarbiausia lietuviškų spaudinių bazė buvo Vilniaus akademijos spaustuvė, evangelikų reformatų leidinių lietuvių kalba išleido Rheto spaustuvė Kėdainiuose (16 a. pabaigoje evangelikų reformatų leidyba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje uždrausta, savo knygas jie leido Karaliaučiuje). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrai reikšmingos daugiausia lotynų, lenkų ir senąja bažnytine slavų kalba knygas spausdinusios Bazilijonų spaustuvė, Pranciškonų spaustuvė, Pijorų spaustuvė (visos Vilniuje). Pagal veiklos pobūdį to meto spaustuves galima skirstyti į komercines (Karcanų spaustuvė, Sultzerių, Lenčickio spaustuvė ir kitos), institucines (Vilniaus universiteto, vienuolynų, Evangelikų reformatų sinodo, stačiatikių Vilniaus Šventosios Dvasios brolijos spaustuvė) ir tarpines. Poligrafijos įrenginiai ir medžiagos buvo įvežama iš Lenkijos, Prūsijos ir kitų šalių, dalis šrifto ir popieriaus gaminta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Gera poligrafinė bazė lėmė intensyvią knygų leidybą.
Leidinių pobūdis
16 a.–18 a. pirmoje pusėje LDK išleistos knygos suformavo lietuviškos spaudos kryptis, padėjo plėtotis lietuviškai raštijai. Daugiausia buvo leidžiama religinio turinio knygų – katekizmų, pamokslų rinkinių, maldaknygių, giesmynų, Biblijos tekstų; jų rengėjai dažnai rėmėsi Mažosios Lietuvos protestantiškaisiais raštais. Išėjo ir pirmieji žodynai, gramatikos, elementoriai. Kai kurie veikalai (M. Daukšos Postilė 1599, K. Sirvydo Punktai sakymų 2 dalys 1629–44, Trijų kalbų žodynas / Dictionarium trium lingvarum apie 1620, lietuvių kalbos gramatika Universitas lingvarum Litvaniae 1737, elementorius Mokslas skaitymo rašto… 1752) buvo svarbūs lietuvių kultūrai. Daugiausia lietuviškos spaudos kūrėjų ir vartotojų buvo labiausiai etninius savitumus ir kalbą išsaugojusiuose LDK regionuose – Aukštaitijoje ir Žemaitijoje, todėl lietuviškų knygų leidybos sutelkimas Vilniuje nevisiškai atitiko to meto lietuvių kultūrinius interesus.
L: D. Kaunas Mažosios Lietuvos knyga: lietuviškos knygos raida, 1547–1940 Vilnius 1996; V. Užtupas Lietuvos spaustuvės 1522–1997 Vilnius–Kaunas 1998; A. Buračas, V. Užtupas Senieji Lietuvos spaudmenys: XVI–XVIII amžiaus faksimilės Vilnius 2004.
2550
knygų leidyba Lietuvoje 1795–1904
knygų leidyba Lietuvoje 1904–1918
knygų leidyba Lietuvoje 1918–1940
knygų leidyba Lietuvoje 1940–1990
knygų leidyba Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo
lietuviškų knygų leidyba Mažojoje Lietuvoje
lietuviškų knygų leidyba užsienyje
knygų leidyba Lietuvoje 1795–1904
knygų leidyba Lietuvoje 1904–1918
knygų leidyba Lietuvoje 1918–1940
knygų leidyba Lietuvoje 1940–1990
knygų leidyba Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo