koalcijos teòrija, teorija, kuri tiria, kaip ir kodėl susidaro koalicijos. Socialiniuose moksluose koalicijos teorija taikoma kaip racionalaus pasirinkimo metodas tam tikrai veiklai paaiškinti. Susiformavo iš lošimų teorijos. Koalicijos teoriją galima taikyti įvairiose srityse, kur iškyla ne mažiau kaip dviejų veikėjų interesų konfliktas ir siekiama racionalaus bei naudingo oponentų bendradarbiavimo.
Koalicijos teorijos pagrindinis principas: labiausiai tikėtina, kad susiformuos vadinamoji minimalaus laimėjimo koalicija, t. y. visi koaliciją sudarę dalyviai turės bent minimalios naudos, kuri bus didesnė nei kitais atvejais (sudarius kitokios sudėties koaliciją ar iš viso jos nesudarius). Kitas koalicijos teorijos principas yra ideologinis panašumas (pvz., partijos siekia vertybiškai artimų partnerių).
Koalicijos teorijos taikymo kriterijai: priklausymo koalicijai lūkesčiai, indėlis į koalicijos kūrimą, koalicijos sprendimų priėmimo taisyklės, jos organizacinė struktūra. Koalicijos teorija dažniausiai remiamasi tam tikrose politinės veiklos srityse, pvz., formuojant parlamente koalicinę vyriausybę, sudarant valstybių karines ar diplomatines sąjungas.
Koalicijos principas labiausiai tinka tokioms partinėms sistemoms, kuriose partijų dydis, skaičius ir valstybės politikos ideologija nėra aiškūs ir pastovūs. Šį principą galima taikyti ekonomikoje (pvz., sudaroma mažų bendrovių koalicija konkuruoti su monopoline bendrove).