kobaltas

kobaltas

kòbaltas (Cobaltum; vok. Kobold – kaukas, gnomas), Co, periodinės elementų sistemos VIII B grupės cheminis elementas. Sidabriškas, truputį gelsvas, rausvo ar melsvo atspalvio metalas. Būna dviejų atmainų: alfa kobaltas (iki 427 °C, heksagoninė kristalinė gardelė) ir beta kobaltas (aukštesnėje negu 427 °C, kubinė centruotojo paviršiaus gardelė). Feromagnetikas. Kompaktiškas kobaltas atsparus oro poveikiui, labai smulkus – piroforiškas. Kaitinamas aukštesnėje negu 300 °C temperatūroje apsitraukia kobalto oksido Co₃O₄ sluoksniu. Nereaguoja su vandeniu, šarmų ir karboksirūgščių tirpalais, lėtai reaguoja su praskiestomis neorganinėmis rūgštimis sudarydamas druskas, koncentruota azoto (nitrato) rūgštis kobaltą pasyvina. Lengvai sugeria vandenilį, bet su juo nereaguoja.

Svarbiausi junginiai yra halogenidai (CoCl₂, CoF₂), kobalto karbonatas, kobalto oksidai, kobalto sulfatas. Kobalto dichloridas CoCl₂, mėlyni kristalai (heksahidratas – raudoni kristalai), naudojamas kaip kandikas dažant audinius, kobaltavimo elektrolitų sudėtinė dalis. Kobalto difluoridas CoF₂, rausvi kristalai, naudojamas kitiems kobalto junginiams ir kobalto fritams gauti. Kobalto oksidai CoO, Co₃O₄ ir Co₂O₃ naudojami kobaltui ir jo druskoms gauti, kaip katalizatoriai, pigmentai (pilka, juoda, ruda spalva). Kobalto sulfatas hidratas CoSO₄·7H₂O, raudoni kristalai, naudojamas kitiems kobalto junginiams gauti, kaip kobaltavimo tirpalų komponentas, pigmentas, trąšų mikroelementas. Gamtoje randamas kaip kobalto mineralų sankaupos (kobalto rūdos). Svarbiausi mineralai (jų yra daugiau kaip 30): karolitas CuCo₂S₄, kobaltinas CoAsS, skuteruditas (Co, Ni)As₃, eritrinas Co₃(AsO₄)₂·8H₂O, sferokobaltitas CoCO₃, lineitas Co₃S₄. Kobalto yra visuose gyvūnuose ir augaluose (augalų sausojoje medžiagoje yra 0,01–0,16 mg/kg). Žmogui per parą užtenka 0,1 mg, gyvuliams – 0,8–0,9 mg/kg (sausųjų pašarų). Daugiausia jo būna kaulų čiulpuose, belatakėse liaukose, kepenyse, inkstuose, raumenyse, kraujo serume (0,0066 mg/l). Kobaltas sudaro 4,5 % vitamino B₁₂, yra jo centrinis atomas. Svarbus įvairių organizmų vitaminų sintezei. Skatina glikogeno ir baltymų sintezę kepenyse, azoto asimiliaciją, didina baltymų kiekį raumenyse. Skatina radioaktyviojo jodo išskyrimą iš organizmo. Kobaltas stimuliuoja nervų sistemos, širdies, kaulų čiulpų ir kasos Langerhanso salelių ląstelių veiklą, hemoglobino sintezę, geležies pasisavinimą. Skatina eritrocitų brendimą, vario kaupimąsi organizme, fermentų fosfatazės, karboksilazės, katalazės, peptidazės, arginazės veiklą, mažina dehidrazės aktyvumą. Organizmui padeda pasisavinti kalcį ir fosforą. Kobaltas svarbus dauginimuisi, gemalo vystymuisi, imuninei sistemai, metionino, nukleorūgščių sintezei, magnio veiklai. Kobalto stoka maiste stabdo vitamino B₁₂ sintezę, kraujuje atsiranda nesubrendusių eritrocitų, susergama mažakraujyste. Silpsta imuninė sistema, mažėja skrandžio sulčių rūgštingumas, dingsta apetitas, žmogus sulysta, gali susirgti gastritu. Kobalto perteklius slopina eritropoezę, nervų sistemos, virškinamojo trakto, blužnies ir širdies veiklą. Iš organizmo daugiausia išsiskiria su šlapimu (0,0008 mg/l) ir išmatomis. Kobalto yra runkeliuose, ridikėliuose, žirniuose, grikiuose, uogose. Kobaltas didina gyvulių pieningumą, mėsos ir vilnos prieaugį, gerina pieno kokybę. Kobaltas gaunamas iš polimetalinių rūdų hidrometalurginiu būdu (dažniausiai kaip šalutinis kitų metalų gavimo produktas), elektrolizuojant kobalto druskas. Didelis kobalto šaltinis – vandenynų dugne randamos mangano konkrecijos. Daugiausia kobaltas naudojamas lydiniams (su geležimi, nikeliu, variu, volframu ir kitais metalais), kurie naudojami kaip magnetinės medžiagos, pjovimo įrankiams, raketų varikliams ir dujų turbinoms gaminti. Kobalto lydinys, kuriame yra 28 % chromo ir 3 % mangano, chemiškai atsparesnis už platiną. Dirbtinis radioaktyvusis izotopas ⁶⁰Co (T_1/2 = 5,27 m.) skleidžia gama spinduliuotę, naudojamas vietoj radžio radioterapijoje. Kobalto junginiais dažyti stiklą, emalę, smaltą mokėta senovės Egipte. Tutanchamono kapavietėje rasta mėlyno kobalto stiklo vaza; šio kobalto stiklo gamybos technologiją 16 amžiuje atkūrė Venecijos stiklo meistrai. Kobaltas ir jo junginiai nuodingi. Ilgalaikio poveikio koncentracijos ribinė vertė darbo aplinkos ore 0,05 mg/m³, geriamajame vandenyje 0,01 mg/l.

Metalinį kobaltą pirmasis gavo Georgas Brandtas (Švedija) 1735.

1

1872

2509