Kòbrinas (bltr. Кобрын, Kobryn; rus. Кобрин, Kobrin), miestas Baltarusijos pietvakariuose, Bresto srityje, į šiaurės rytus nuo Bresto, prie Dniepro–Bugo kanalo ir Muchaveco upės; rajono centras.
52 600 gyventojų (2020). Per Kobriną eina Bresto–Gomelio geležinkelis ir plentas. Metalo apdirbimo, tiksliųjų prietaisų, statybinių medžiagų (gelžbetonio), maisto, tekstilės, baldų pramonė.
Šv. Mikalojaus cerkvė (1750), Bazilijonų (16–17 a.), Išganytojo (pastatytas 1497, perstatytas 16 ir 20 a.) vienuolynai. A. Suvorovo karo istorijos muziejus.
2271
Istorija
Istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1287. Nuo 14 a. pirmos pusės priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 14 a. čia pastatyta medinė pilis. Žinoma, kad bent nuo 1366 Kobriną valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, jam mirus sūnus Teodoras, po jo šio sūnus Romanas. 1404 Romanas iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto gavo privilegiją valdyti Kobriną ir gretimas žemes; ši privilegija laikoma Kobrino kunigaikštystės (1404–1519) įkūrimo data, o Romanas – kunigaikščių Kobrinskių giminės pradininku.
Kobrinas buvo šios kunigaikštystės, nuo 1519 valstybinės Kobrino seniūnijos, 1520–66 apskrities (pavieto) centras. Nuo 1532 Kobrino seniūnija dažnai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos valdovų žmonų (Bonos Sforzos, Onos Jogailaitės, Konstancijos Austrės) valda. Iš jos buvo įkurta Kobrino ekonomija (1588–1795; nuo 18 a. pradžios Brastos-Kobrino ekonomija), Kobrinas – jos centras, vėliau – vienas centrų.
1589 gavo Magdeburgo teisę ir herbą; 17 a. viduryje turėjo apie 500 pastatų. Miestą per 17 a. vidurio karus nuniokojo Rusijos kariuomenė, jis smuko ir 1766 prarado savivaldą. 1791–1940 buvo Kobrino apskrities centras.
1794 jį užėmė Rusijos karinis junginys, vadovaujamas A. Suvorovo (jį Rusijos valdžia vėliau apdovanojo didžiuliu buvusios ekonomijos padaliniu – Kobrino raktu).
Per 1812 Prancūzijos–Rusijos karą 1812 07 tarp Prancūzijos Didžiosios armijos Saksų korpuso rinktinės ir Rusijos 3 armijos junginių įvyko Kobrino mūšis – pirmasis per tą karą sėkmingas rusams.
19 a. 4 dešimtmetyje dėl Dniepro–Bugo kanalo rekonstrukcijos ir kitų darbų Kobrino plėtra ėmė spartėti. 1882 pro Kobriną nutiesta Polesės geležinkelio linija. 1897 mieste veikė apie 30 smulkių įmonių (157 darbininkai).
1921–39 Kobrinas priklausė Lenkijai, nuo 1939 – Baltarusijos Sovietų Socialistinei Respublikai. Per nacių okupaciją prie Kobrino nužudyta apie 6900 žmonių, daugiausia žydų.
17 a. viduryje buvo apie 1700 gyventojų, 18 a. pabaigoje – daugiau kaip 2000, 1897 – 10 400, 1959 – 13 700, 1970 – 24 900, 2004 – 50 751.
1412