kodifikãcija (lot. codificatio), teisės aktų, reguliuojančių tam tikras visuomeninių santykių sritis, sisteminimo forma. Kodifikacija yra įstatymų leidybos tobulinimas, kurio rezultatas dažniausiai yra kodeksas. Teisės sistemoje yra ir kitų kodifikacijos rūšių: statutai (statutas; reguliuoja tam tikrų institucijų teisinę padėtį), nuostatai (reglamentuoja tam tikrų institucijų teisinę padėtį, nustato jų uždavinius ir kompetenciją), taisyklės (nustato veiklos tvarką, procedūrines normas). Kodifikaciją atlieka valstybės institucijos įstatymo projekto rengimui nustatyta tvarka. Kodifikuojami galiojantys teisės aktai iš esmės pertvarkomi, suderinami, keičiamas teisės normų turinys (negaliojančios panaikinamos, pasiteisinusios sujungiamos ir susisteminamos, sukuriamos visiškai naujos teisės normos). Skiriamos kodifikacijos rūšys: visuotinė kodifikacija, kai siekiama susisteminti visų pagrindinių teisės šakų norminius aktus, šakinė kodifikacija, kai sisteminami vienos teisės šakos norminiai aktai, ir specialioji kodifikacija, kai išleidžiami tam tikrą teisės institutą reguliuojantys norminiai aktai. Įstatymo priskyrimas kodifikaciniam procesui priklauso nuo jo turinio, apimties, visuomeninių santykių reguliavimo srities, galiojančių normų sujungimo ir naujų įstatymų aprėpties. Viena seniausių yra Justiniano kodifikacija (528–534). Žymiausi kodifikacijos laimėjimai yra Prancūzijos, vadinamasis Napoleono (1804), Vokietijos (1898), Šveicarijos (1907) civiliniai kodeksai, Rusijos imperijos Baudžiamasis statutas (1903).
LIETUVOJE kaip pirmasis kodifikuotos teisės šaltinis žinomas Kazimiero teisynas (1468). Kiti Lietuvoje galioję žinomi kodifikuoti teisės šaltiniai yra Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588), 1808–1940 Užnemunėje galiojęs Prancūzijos, vadinamasis Napoleono, civilinis kodeksas (su pakeitimais), 1900–44 Klaipėdos krašte galiojęs Vokietijos civilinis kodeksas ir kiti. 1924 įstatymų kodifikacija buvo pavesta Teisingumo ministerijos tarybai, vėliau ši funkcija buvo perduota Valstybės tarybai (1928–40), kuri 1937 pradėjo rengti Civilinį kodeksą, 1938 Baudžiamąjį kodeksą, bet dėl sovietinės okupacijos jų rengti nebaigė. Sovietinės okupacijos metais parengti Civilinis kodeksas, Civilinio proceso kodeksas (abu priimti 1964), Santuokos ir šeimos kodeksas (priimtas 1969) ir kiti. Atkūrus nepriklausomybę parengti ir priimti nauji kodeksai: Baudžiamasis kodeksas (priimtas 2000), Baudžiamojo proceso kodeksas (2002; abu įsigaliojo 2003), Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001), Civilinio proceso kodeksas ir Darbo kodeksas (abu priimti 2002, įsigaliojo 2003) ir kiti.
2271
L: P. Leonas Teisės filosofijos istorija Kaunas 1928; A. Janulaitis Napoleono teisynas Kaunas 1930.