kodifikãcija (lot. codificatio), bendrinės kalbos normų (kalbos reiškinių ir taisyklių) įteisinimas raštu norminamuosiuose kalbos veikaluose (žodynuose, gramatikose, kalbos rekomendacijų sąvaduose). Tai bendrinės kalbos norminimo sudedamoji dalis – šio proceso rezultatas. Kodifikacija – viena svarbiausių ypatybių, skiriančių bendrinę kalbą nuo kitų nacionalinės kalbos vartojimo atmainų (tarmių, socialinių ir profesinių dialektų). Tikslas – įtvirtinti ir palaikyti tam tikro laikotarpio bendrinės kalbos normas. Kodifikacija remiasi moksliškai pagrįstais principais ir kriterijais (sistemiškumu, grynumu, pastovumu, paplitimu, tikslingumu, ekonomiškumu ir kitais), yra konservatyvi, statiška, paprastai kiek atsiliekanti nuo realiosios normos ir vartosenos pokyčių, todėl kodifikacijos ir vartosenos santykių būklė nuolat sekama, prireikus kodifikacija peržiūrima ir keičiama. Istoriškai kodifikacija yra ištisinė (būdinga pradiniams kalbos raidos tarpsniams) ir dalinė, papildomoji. Pagal norminamojo darbo etapus kodifikacija gali būti pirminė ir galutinė, pagal santykį su konkrečiomis vartosenos normomis – realioji (atitinkanti vartosenos polinkius) ir fiktyvioji (nesutampanti su vartosenos polinkiais, atsiliekanti nuo bendrinės kalbos vartotojų poreikių), pagal kalbos reiškinių vertinamąjį pobūdį – teigiamoji (nustatanti, kas vartotina) ir neigiamoji (apibrėžianti, kas nevartotina).
L: A. Pupkis Kalbos kultūros pagrindai Vilnius 1980, Kalbos kultūros studijos Vilnius 2005; J. Milroy, L. Milroy Authority in Language: Investigating Standard English New York 1999 42012.
61