kognitỹvinė psichològija, psichologijos kryptis, tirianti pažinimo arba mąstymo procesus ir jų rezultatų (žinių) vidinės reprezentacijos problemas. Kognityvinės psichologijos tikslas – išnagrinėti, kaip žmogus atmintyje sutvarko žinias, koks žodinių ir vaizdinių komponentų tarpusavio santykis įsiminimo ir mąstymo procesuose. Siekia įrodyti, kad lemiamą reikšmę žmogaus elgesiui turi žinios.
Susiklostė 20 amžiaus 6 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Svarbiausi kūrėjai – U. R. G. Neisseris, R. Heiberis. Plėtodamasi kaip priešprieša funkcinei psichologijai ir biheiviorizmui, kuris neigia psichinių procesų vidinės organizacijos reikšmę, kognityvinė psichologija atsiribojo nuo atskirų pažinimo funkcijų ir stengėsi paaiškinti vientisą pažinimo procesą, atskleisti žinių struktūrą ir jų panaudojimo dėsningumus. Iš pradžių daugiausia tyrė sensorinės informacijos pokyčius, vykstančius nuo to momento, kai stimulas pradeda veikti receptorių, iki atsakomosios reakcijos (D. Broadbentas, S. Sternbergas, abu Jungtinės Amerikos Valstijos). Mokslininkai rėmėsi analogija to, kaip informaciją apdoroja žmogus ir kaip kompiuteris. Buvo išskirta labai daug pažinimo ir vykdymo procesų struktūrinių komplektų (blokų), tarp jų – trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis (G. Sperlingas, J. W. Atkinsonas, abu Jungtinės Amerikos Valstijos). Organizuodami eksperimentinius tyrimus ir kurdami empirinius duomenis aiškinančias teorijas, šios krypties atstovai vadovaujasi kai kuriomis geštaltpsichologijos idėjomis, kibernetikos ir struktūrinės lingvistikos teorijos modeliais, perima ir vartoja kai kurias jų sąvokas. Kaip bendra metodologinė orientacija, kuri pabrėžia žinių reikšmę žmogaus elgesiui ir domisi įvairių objektų ir įvykių vidinės reprezentacijos klausimais, kognityvinė psichologija į savo problematiką įtraukia asmenybės ir tarpasmeninių santykių problemas. Intensyviai plėtojamos emocijų, individualių skirtumų ir kognityvinės teorijos.