koin (gr. koinē – bendroji), senovės graikų bendrinė kalba, susiformavusi 4 a. pr. Kr. antroje pusėje. Koinė pagrindas – Atikos tarmė (kai kurios ypatybės perimtos iš jonėnų tarmės, pvz., Atikos tarmės tt buvo pakeista jonėnų ss: glōtta → glōssa ‘kalba’). Nuo senosios graikų kalbos tarmių skyrėsi paprastesne fonetika, gramatika ir sintakse. Išplito Aleksandro Makedoniečio nukariautuose kraštuose. 2 a. pr. Kr. senovės graikų retorikos krypties atikizmo šalininkai priešinosi koinė vartojimui, sekė klasikinių laikų (5 a. pr. Kr.) autoriais, rašiusiais Atikos tarme, stengėsi atgaivinti senąją graikų kalbą. Toldama nuo archajiškosios rašomosios graikų kalbos šnekamoji koinė Bizantijos laikotarpiu suskilo į tarmes, iš kurių vėliau atsirado naujosios graikų kalbos tarmės. Koinė parašytas NT, 3–2 a. pr. Kr. Aleksandrijoje į koinė buvo išverstas ST.
2829