kójinės, megztiniai arba siūtiniai dirbiniai kojoms apmauti. Būna ilgos ir kojinaitės (puskojinės), pėdkelnės, pėdelės, sportiškos; vyriškos, moteriškos ir vaikiškos; paprastos (saugo kojas nuo aplinkos poveikio) ir medicininės (padeda gydyti išsiplėtusias venas); lygios ir raštuotos, su siūle ir be siūlės. Mezgamos iš medvilninių, vilnonių, pusvilnonių, cheminio pluošto verpalų, poliamidinių ar kitokių daugiagijų siūlų ir jų derinių. Į medicinines kojines (kad būtų elastingesnės) įmezgama dar poliuretaninių, elastomerinių ar guminių siūlų. Dažniausiai kojinės mezgamos 1 (kilpos sudaromos cilindre esančiomis liežuvėlinėmis adatomis) ir 2 (kilpos sudaromos abiejuose cilindruose dviejų galvučių liežuvėlinėmis adatomis) cilindrų kojinių automatais. Jais kojinės numezgamos be kulno arba su kulnu, su atvirais (vėliau užsiuvami arba užnarstomi) ir uždarais pirštais. Specialiu pynimu galima numegzti reljefines, ažūrines, pliušines, tinklines ar kitokias kojines. Modernūs kojinių automatai kompiuterizuoti, valdomi elektroniniu būdu, turi kelias mezgimo sistemas (vietas, kuriose sudaromos kilpų eilutės; taip sparčiau mezgama, galima primaišyti spalvotų siūlų). Kojinės su siūle mezgamos ir Cottono mašinomis (numezgamas kojinių išklotinės pavidalo mezginys ir išilgai susiuvamas), be siūlės – Raschelio ar fanginėmis mašinomis. Kai kurios kojinės kerpamos ir siuvamos iš numegztos medžiagos (tokios kojinės neyra). 19 a. paplito vietinių amatininkų mašinomis megztos kojinės, 20 a. atsirado ir fabrikinės gamybos kojinės. Lietuvoje kojines ir pėdkelnes mezga bendrovės: Sparta (Vilniuje), Cotton ir Silva (Kaune), Kintenė (Klaipėdoje), t. p. įvairios mezgyklos.
vieno cilindro kojinių mezgimo automatas
Lietuviai nuo seno mūvėjo vilnones kojines. Jos megztos virbalais, dažniausiai iš vienspalvių siūlų, Vakarų Lietuvoje moterys mūvėjo raštuotomis kojinėmis. J. Lasickis veikale Apie žemaičių dievus (16 a.) mini žemaičių mūvėtas blauzdines – kojines be pėdų, o T. Lepneris knygoje Prūsų lietuvis (17 a.) – pasiturinčių valstiečių (vyrų ir moterų) mūvėtas vilnones. Raštuotomis kojinėmis mūvinčias Rytų Prūsijos lietuves vaizduoja E. K. S. Gisevijaus 18 a. paveikslai. Megztos vilnonės kojinės paplito 19 a., atsiradus naujoms apavo rūšims (klumpėms). Vyriškos, moteriškos, vaikiškos kojinės ir puskojinės buvo mezgamos lygiu raštu iš vienspalvių, dažniausiai nedažytų siūlų. Žemaitijos ir Užnemunės valstietės vilnones puskojines, kad būtų šiltesnės, dar ir suveldavo. Klaipėdiečių ir žemaičių išeiginės kojinės margintos dvispalviais ar įvairiaspalviais raštais. Šiltuoju metų laiku moterys mūvėjo baltomis arba juodomis lininėmis ažūrinio mezgimo kojinėmis. 19 a. pabaigoje paplito vietinių amatininkų mašinomis megztos, o nuo 20 a. ir fabrikinės kojinės. 21 a. pradžioje rankomis megztos vilnonės puskojinės tebėra populiarios, jas mūvi keliautojai, kaimo gyventojai.