kõkliai, keramikos dirbiniai šildymo krosnių sienelėms formuoti, židinių ir kitų šildomų paviršių apdailai. Būna įvairios formos, nedekoruoti ir puošti reljefinėmis bei tapytomis figūrinėmis kompozicijomis, augaliniais bei geometriniais ornamentais, neglazūruoti ir dengti spalvota glazūra, kartais emaliu. Gaminami rankomis arba presuojami iš lengvai lydomo plastiško molio, džiovinami, degami 900–1000 °C temperatūroje 2 kartus (prieš glazūravimą ir po jo).
Istorinė apžvalga
Kokliai krosnims pradėti naudoti 8–9 a. Alpių regione ir dabartinės Vokietijos pietinėje dalyje, 11–12 a. paplito Šiaurės Europoje. 13–14 a. koklinės šildymo krosnys tapo svarbiu dekoratyviniu interjero akcentu visoje Europoje. Ypač puošnios buvo gotikinės, renesansinės, barokinės Austrijos, Vengrijos, Vokietijos, Čekijos, Lenkijos krosnys. Kokliai dekoruoti herbais, įvairių šventųjų, angelų, riterių figūromis, religinėmis, alegorinėmis kompozicijomis, ornamentais. Panašūs dekoro motyvai, atspindintys laikotarpio stilistinius bruožus, plito įvairiose šalyse per grafikos lakštus, knygas, juos platino keliaujantys amatininkai.
koklis iš Aicholdingo (Bavarija) pilies krosnies (apie 1540–1550)
Ankstyviausi kokliai – puodyniniai (puodynės formos) – žiesti, ilgais kakleliais (15–21 cm), be glazūros, nedekoruoti. Vieni gaminti apvalintais dugnais, krosnyse montuoti dugnu į išorę, kitų dugnas plokščias, jie montuoti kiaurymėmis (apvaliomis, keturkampėmis ar keturlapio formos) į išorę. Pradėjus gaminti trumpesnius (8–11 cm) kaklelius suformuoti dubens, vazono formos dubeniniai kokliai platesnėmis keturkampėmis angomis; jie dekoruoti pirštų įspaudomis (rozete, koncentriniais apskritimais), glazūra (ruda, žalia, gelsva). Be dubeninių koklių, 15 a.–16 a. pradžioje gaminti grotiniai ažūriniai (puodyninių ar dubeninių koklių kiaurymę uždengiant moline ažūrine plokštele) ir dideli nišiniai loviniai (cilindro formos koklį perpjovus pusiau ir aprėminus) kokliai.
Šiuo laikotarpiu susiformavo iki šiol gaminami plokštiniai kokliai, sudaryti iš 2 dalių: keturkampės plokštelės, kurioje iš medinės ar molinės formos (matricos) atspaudžiami dekoro motyvai, ir prie jos nugarėlės tvirtinamo žiesto kaklelio (rumfos). Krosnies kampams, kai kurioms jos dalims paryškinti, viršūnei užbaigti buvo skirti specialūs įvairių matmenų ir formos (stačiakampiai, trikampiai, profiliuoti) kampiniai, friziniai karniziniai, karūniniai kokliai.
Kokliai Lietuvoje
Lietuvoje koklinės krosnys žinomos nuo 14 a. pabaigos. Koklių rasta per archeologinius kasinėjimus Trakų, Biržų, Panemunės pilyse, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos senamiesčiuose; Vilniaus Žemutinėje pilyje surinkta 14 a. pabaigos–17 a. pradžios koklių kolekcija – viena didžiausių Europoje. Pirmieji kokliai, manoma, buvo įvežti iš Vidurio Europos (Čekijos, Lenkijos). 15–17 a. koklius gamino puodžiai koklininkai puodžių dirbtuvėse (vėliau cechuose) prie dvarų, pilių, miestuose (Šv. Mykolo gatvėje Vilniuje rasta keramikos degimo krosnis). Ankstyviausi buvo neglazūruoti puodyniniai, vėliau plito vazoniniai, dubeniniai kokliai, kartais dekoruoti pirštų įspaudomis (rozete, apskritimais). Šių koklių krosnys Lietuvoje (nereprezentacinėse patalpose) statytos ilgai – nuo 14 a. pabaigos–15 a. iki 17 a., kai kur iki 19 amžiaus.
15 a. pradėti gaminti plokštiniai kokliai, dažniausiai dengti žalia, ruda glazūra, puošti herbais (Vilniaus Žemutinėje pilyje rastas koklis su herbu Žaltys), fantastinių gyvūnų atvaizdais. Nuo 15 a. vidurio plito nišiniai loviniai, grotiniai‑ažūriniai kokliai. 15 a. pabaigoje–17 a. pirmoje pusėje kokliai glazūruoti ryškiomis spalvomis (žalia, mėlyna, geltona, ruda, balta; italų majolikos įtaka). Meniškumu išsiskyrė sudėtingų formų renesansinių koklių krosnys.
Kokliai dekoruoti heraldiniais motyvais – 16 a. gausu Lietuvos ir Lenkijos valstybės herbų (Vytis, Aras), Žygimanto Augusto Senojo, Bonos Sforzos, Žygimanto Augusto herbinių ženklų, 17 a. kokliuose aptinkama žymių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų (Sapiegų, Radvilų, Vazų ir kitų) heraldikos. Kokliuose komponuoti realūs ir simboliniai portretai, bibliniai (Adomas ir Ieva, Šv. Jurgis, Angelas, laikantis drobulę su Kristaus atvaizdu, 16 a. pradžia) pasakų, medžioklės, riterių kovų siužetai, augaliniai (rožės, rugiagėlės, lelijos žiedų, ąžuolo lapų, egzotinių vaisių) groteskiniai ir geometriniai ornamentai. Nuo 17 a. vidurio paplito vien žalia arba mėlyna ir balta glazūra dengti neaukšto reljefo, dažnai atviros kiliminės kompozicijos, apkaustų, stilizuotų augalų (rugiagėlių) ornamentais, angeliukų galvutėmis su stilizuotais sparneliais dekoruoti kokliai. Krosnys įgavo puošnią barokinę formą. 18 a. koklių reljefinį dekorą pakeitė tapyti (dažniausiai mėlyna spalva baltame fone) augaliniai motyvai, siužetinės kompozicijos (Delfto fajanso įtaka; Lietuvos dailės muziejuje saugoma Karužiškės dvaro, Šilalės rajono savivaldybė, krosnis).
koklis su Liudvikos Radvilaitės inicialais (molis, glazūra, 1682, Biržų krašto muziejus Sėla)
18 a. antroje pusėje–19 a. pirmoje pusėje labai paplitus fajansui spalvotus koklius pakeitė baltu emaliu dengti plokštieji kokliai, krosnys statytos taisyklingų klasicistinių formų, atskiroms jos dalims (karūnai, kampams, karnizams) gaminti puošnūs dideli klasicizmo (klasicistinių krosnių projektų sukūrė M. Knakfusas, M. Šulcas), ampyro (dabartiniai Prezidentūros rūmai) ornamentu dekoruoti kokliai. 19 a. kokliai buvo dekoruojami ir neorenesansiniais, neobarokiniais, neoklasicistiniais (dažniausiai vienspalviais) motyvais (Vileišių rūmuose, dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Rašytojų sąjungos rūmuose). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje moderno stiliaus interjeruose puošnūs ir spalvingi kokliai dekoruoti augaliniais motyvais. 20 a. pramoniniu būdu gaminti ne tokie meniški plokštieji kokliai, kartais su stilizuotu reljefiniu ornamentu, dengti viena spalva (dažniausiai balta, ruda ar žalia).
Žymūs koklių meistrai – P. Zaborskas (17 a.), J. Ruofas, P. Petrauskas (abu 18 amžius). 19 a. koklius gamino M. Navicko ir J. Simanausko fajanso dirbtuvės Vilniuje (įsteigtos 1832), P. Puzino majolikos ir terakotos fabrikas Grūžiuose, N. Zubovo koklių gamykla Aleksandrijoje (Šiaulių apskritis, įsteigta 1886), Vievio indų ir koklių gamykla (įsteigta 1893), buvo populiarūs Radvilų majolikos fabrike Nieborówe (Lenkija, įsteigtas 1881) gaminti kokliai. 20 a. kokliai gaminti Kaune, Kybartuose, Priekulėje, Vilniuje ir kitur. Puošnius koklius krosnims ir židiniams gamina bendrovė Dvarčionių keramika, pavieniai meistrai, dailininkai keramikai.
2756
-koklis