kokugãku, nacionalinių studijų mokykla, japonų filosofinė ir filologinė mokykla. Gyvavo 17 amžiaus pabaigoje–19 amžiaus viduryje. Svarbiausi atstovai: Keičiu (1640–1701), Kada no Adzumamaro (1669–1736), Kamo no Mabuči (1697–1769), Motoori Norinaga (1730–1801), A. Hirata (1776–1843). Nagrinėjo Naros ir Hejano laikotarpio poezijos ir prozos kalbą, pasaulėjautą, religinės ir tautinės tapatybės problemas. Siekė atskleisti senųjų tekstų pirminę prasmę. Plėtojo estetinę religinę širdies (jap. kokoro) teoriją – tai proto ir jausmų buveinė, būdinga ne tik žmogui, bet ir pasaulio reiškiniams bei žodžiams. Kūrė nacionalinio išskirtinumo teoriją (japonų kalba yra visų kalbų prokalbė, imperatorius – žmonių ir dievų jungiamoji grandis), kuri turėjo įtakos japonų nacionalistinei ideologijai susiformuoti.
2649