kolektyvinis elgesys

kolektỹvinis elgesỹs, socialinio elgesio forma, kai žmonių veiksmai ar elgesys reiškiasi minioje (tarp žmonių, laikinai susibūrusių toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku, pavyzdžiui, autobuso keleiviai, varžybų sirgaliai, teatro žiūrovai) ar masėse (tarp žmonių, stebinčių ir reaguojančių į tą patį reiškinį, bet tiesiogiai nebendraujančių, pavyzdžiui, partijos šalininkai). Kolektyvinio elgesio ypatybės: veiksmas vyksta labai greitai, grupė ar minia nestruktūruotos, jų veiksmai ar elgesys dažniausiai pasidaro nekontroliuojami ir nenuspėjami, toks elgesys dažniausiai atrodo keistas ir neįprastas, nes dauguma žmonių pradeda elgtis kitaip nei iš jų tikimasi. Kolektyvinis elgesys suprantamas kaip veiksmai, atsirandantys reaguojant į problemines aplinkybes ir situacijas. Sociologai tiria įvairias kolektyvinio elgesio formas: visuotinius mitingus, masines isterijos apraiškas, reakcijas į stichines nelaimes, riaušes, streikus, linčo teismus, masines skerdynes, manijas, greitai praeinančius susižavėjimus, gandus, paniką, maištus, sukilimus, revoliucijas ir kita. Kolektyvinis elgesys daro lemiamą įtaką socialiniams judėjimams ir socialiniams pokyčiams. Sociologijos ir psichologijos teorijose kolektyvinis elgesys vertinamas kaip potenciali grėsmė normaliai socialinei tvarkai. Pirmasis kolektyvinį elgesį masių psichologijoje pradėjo tirti prancūzų psichologas G. Le Bonas. Veikale Minios psichologija (Psychologie des foules 1895) jis teigia, kad esant socialinėms krizėms, didėjant visuomenės dezintegracijai visuomenę pradeda valdyti minia. Minioje žmonės praranda atsakomybės jausmą, kolektyvinis protas verčia žmones elgtis visiškai kitaip nei žmogus elgtųsi būdamas vienas. Žmones vienija fizinis artumas, kuris didelę įtaką daro individo veiksmams. Individą supantys žmonės gali priversti jį nusižengti įprastoms elgesio normoms. 20 amžiaus 7 dešimtmetyje sociologai po didelių socialinių judėjimų Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėjo išsamiau tirti kolektyvinį elgesį (kolektyvinio elgesio teorijos). Prie šių tyrimų daugiausia prisidėjo Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas N. J. Smelseris. Veikale Kolektyvinio elgesio teorija (Theory of Collective Behavior 1962) jis nagrinėja žmonių bendrus tikėjimus ir vertybes, jų vaidmenį vykstant socialiniams pokyčiams ar politinei suirutei.