kolektỹvinis imunitètas, imuninės apsaugos (imunitetas) nuo infekcinių ligų forma. Pakankamai didelis infekcijai neimlių žmonių skaičius sudaro kolektyvinio imuniteto pagrindą, todėl jis dar vadinamas bendruomenės, populiacijos arba bandos imunitetu (angl. herd immunity). Kolektyvinio imuniteto sąvoka vartojama tik kalbant apie užkrečiamąsias ligas. Kai dauguma žmonių yra neimlūs (atsparūs) infekcijai (turi imunitetą), sumažėja galimybė plisti infekcijos sukėlėjams ir tarp tų žmonių, kurie neturi imuniteto ir yra imlūs infekcijai (organizmo imlumas infekcijai).
Pakankamai didelis infekcijai neimlių žmonių skaičius sudaro kolektyvinio imuniteto pagrindą. Sergamumas užkrečiamosiomis ligomis priklauso nuo imlių infekcijai žmonių skaičiaus ir kontakto su užsikrėtusiais žmonėmis tikimybės. Jei pakankamai didelis procentas žmonių turi imunitetą infekcijai, tokiu atveju jos sukėlėjo (užkrato) cirkuliacija yra reikšmingai pristabdoma (arba net nutraukiama) – sukėlėjas nebegali plisti tarp žmonių, nes dauguma žmonių yra neimlūs infekcijai ir žymiai sumažėja galimybė užsikrėsti imliems žmonėms. Tokiu būdu netiesiogiai apsaugomi žmonės, kurie neturi imuniteto infekcijai ir suvaldomas infekcinių ligų plitimas, mažėja sergamumas.
Kolektyvinis imunitetas gali būti įgimtas ir įgytas. Dėl paveldėtų eritrocitų pokyčių dalis Afrikos gyventojų santykinai neimlūs tropinei maliarijai. Kai tokį paveldėtą eritrocitų pokytį turi pakankamai daug konkrečios Afrikos populiacijos žmonių, tuomet galima teigti, kad ši populiacija turi įgimtą kolektyvinį imunitetą tropinei maliarijai.
Įgytas kolektyvinis imunitetas gali susiformuoti natūraliu ir dirbtiniu būdu. Natūraliu būdu kolektyvinis imunitetas susiformuoja, kai užkrečiamąja liga perserga labai daug žmonių ir susiformuoja ilgalaikis imunitetas. Įgytas dirbtinis kolektyvinis imunitetas sukuriamas atliekant gyventojų skiepijimą. Kuo daugiau žmonių turi imunitetą (paskiepyti ar persirgę), tuo platesnė kolektyvinė apsauga. Įvairių sukėlėjų užkrečiamumas yra skirtingas, todėl kolektyvinio imuniteto lygis (slenkstis) yra nevienodas ir priklauso nuo sukėlėjo biologinių savybių, perdavimo ir aplinkos veiksnių, imlių ir neimlių žmonių santykio, infekcijos šaltinio organizmo būklės, socialinių veiksnių. Kuo didesnis sukėlėjo užkrečiamumas, tuo didesnės paskiepytų žmonių aprėpties reikia, kad būtų suformuotas kolektyvinis imunitetas ir būtų apsaugoti neturintys imuniteto žmonės. Žmonių kolektyvinis imunitetas kai kuriems sukėlėjams gali būti suformuotas, kai paskiepijama 40 % gyventojų, tačiau didėjant sukėlėjo užkrečiamumui didėja ir reikalingų paskiepyti žmonių procentas. Siekiant skiepais suvaldyti daugelį infekcijų dažniausiai reikia, kad skiepijimų aprėptis būtų 90 % ir užtikrintų kolektyvinio imuniteto susiformavimą. Pavyzdžiui, kad nuo tymų susiformuotų kolektyvinis imunitetas, Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad skiepijimų aprėptis dviem MMR (vakcina nuo tymų, parotito ir raudonukės) vakcinos dozėmis būtų ne mažesnė nei 95 %. Mokslinėje literatūroje nurodoma, po dviejų MMR vakcinos dozių iki 99 % asmenų bus apsaugoti nuo užsikrėtimo tymais. Esant nepakankamoms skiepijimų aprėptims didėja tikimybė, kad neturintys imuniteto ir infekcijai imlūs žmonės susidurs su sukėlėju – užsikrės ir susirgs, todėl didėja grupinių susirgimų konkrečia liga (ligos protrūkių) rizika. Visada bus ir nedaug tokių žmonių, kuriems nepavyks sukurti imuninio atsako į tam tikrą vakciną. Jei jų organizme nesukeliamas imuninis atsakas, tie žmonės lieka ligos pažeidžiami, t. y. imlūs infekcijai.
Kolektyvinis imunitetas neužtikrina apsaugos nuo kai kurių infekcinių ligų. Pavyzdžiui, stabligės sukėlėjai išplitę dirvožemyje ir ši liga nuo žmogaus žmogui neplinta, todėl didelė pasiskiepijusių nuo stabligės aprėptis niekaip negali apsaugoti imlių šiai infekcijai žmonių. Vienintelis būdas apsisaugoti nuo stabligės yra skiepai, užtikrinantys individualią imuninę apsaugą.
Kolektyvinio imuniteto nauda
Kolektyvinis imunitetas užkerta kelią sukėlėjo cirkuliacijai, todėl neturintiems imuniteto žmonėms mažėja (ar visai išnyksta) tikimybė susidurti su ligos sukėlėju – užsikrėsti ir susirgti. Taip netiesiogiai apsaugomos ir tos gyventojų grupės, kurios ligai neatsparios (imlios infekcijai), pvz., kūdikiai, vyresnio amžiaus asmenys, žmonės, kurių imuninė sistema nusilpusi, sergantys onkologinėmis ligomis ar po imunitetą slopinančio gydymo, t. p. tie, kurie negali skiepytis dėl medicininių ar kitų priežasčių arba yra pasiskiepiję, bet jiems apsauginis imunitetas nesusidarė.
Kai pasiskiepija pakankamai didelis procentas gyventojų, infekcinės ligos sukėlėjams plisti sunku, nes nėra daug žmonių, kurie gali užsikrėsti ir toliau platinti ligą. Skiepijimo programomis siekiama apsaugoti žmones nuo ligų ir užkirsti kelią tolesniam ligų plitimui visoje populiacijoje. Kai vakcinacijos aprėptys didelės ir pasiekiamas kolektyvinis imunitetas, kuris pakankamai ilgą laiką palaikomas populiacijoje, infekcijos sukėlėjai nustoja plisti, dėl to sergamumas palaipsniui mažėja iki pavienių atvejų ar visai išnyksta. Jei visame pasaulyje pavyksta sumažinti susirgimų konkrečia liga skaičių iki nulio ir laikui bėgant neatsiranda naujų susirgimų, tokia liga gali būti paskelbta išnaikinta. Iki šiol skiepijimu sukurtas kolektyvinis imunitetas padėjo išnaikinti raupus bei sumažinti sergamumą kiaulyte, tymais, poliomielitu ir kitomis vakcinomis valdomomis ligomis.
Siekiant sumažinti sergamumą iki pavienių atvejų ar nulio, t. y. pasiekti ligos išnaikinimo (eliminavimo) stadiją, reikalinga vakcinacijos aprėptis yra apskaičiuojama pagal tam tikras formules. Pasaulio sveikatos organizacija vakcinacijos programomis siekia kontroliuoti užkrečiamųjų ligų plitimą, mažinti sergamumą ir mirtingumą bei palengvinti ligų lemiamą socialinę, psichologinę ir finansinę naštą žmonėms ir viešojo sektoriaus struktūroms, mažinti sveikatos priežiūros ir socialinės rūpybos sistemoms tenkantį krūvį. Dedamos pastangos sukurti kolektyvinį imunitetą ir išnaikinti tymus, raudonukę, maliariją.
3177