kolektỹvinis saugùmas, politinė koncepcija, teigianti, kad įmanoma sukurti tokią tarptautinę tvarką, kai kiekvienos valstybės nacionalinis saugumas garantuojamas visų valstybių bendrijos kolektyvinėmis pastangomis. Šios koncepcijos formavimąsi 18 a. pabaigoje lėmė tarptautinių santykių studijų liberalusis požiūris. Pasak liberalų, viso pasaulio valstybės galėtų išvengti tarpusavio karų, jei sukurtų globalią tarptautinę organizaciją, garantuojančią, kad kuriai nors valstybei tapus agresijos auka jai į pagalbą ateitų visos kitos bendrijos valstybės. Jie manė, kad tokia saugumo sistema radikaliai sumažintų karinių konfliktų tikimybę, nes atgrasintų agresorius. Šios koncepcijos propaguotojai rėmėsi idėja, kad agresyvumą skatina nebaudžiamumas, ir jeigu kiekvienas potencialus agresorius žinotų, kad jam teks susidurti ne su viena valstybe, bet su visomis, tikriausiai iš viso atsisakytų agresijos planų.
Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdis (2016)
Šia koncepcija buvo grindžiama pasaulinių organizacijų – Tautų Sąjungos ir Jungtinių Tautų – veikla. Tautų Sąjungos praktika parodė, kad agresoriaus atgrasinimas dažniausiai neturi poveikio, nes kilus dviejų valstybių konfliktui kitos, tiesiogiai į konfliktą neįtrauktos, šalys vengia kištis ir apsiriboja tik diplomatiniais veiksmais. Jungtinių Tautų pagrindu sukurta kolektyvinio saugumo sistema 20 a. antroje pusėje negalėjo tinkamai funkcionuoti, nes dėl bet kokio, net mažiausio konflikto bet kurioje pasaulio vietoje dvi supervalstybės – Jungtinės Amerikos Valstijos ir SSRS – visada užimdavo priešingas pozicijas. Dėl to sutartinis Jungtinių Tautų, kaip kolektyvinio saugumo sistemos, veikimas buvo neįmanomas. Per visą Jungtinių Tautų veiklos istoriją yra žinomi tik 2 atvejai, kai Jungtinės Tautos veikė kaip kolektyvinio saugumo sistema, ir agresoriai (Šiaurės Korėja, 1950 užpuolusi Pietų Korėją, ir Irakas, 1991 užpuolęs Kuveitą) gavo tarptautinės bendrijos atkirtį. Po Šaltojo karo kolektyvinis saugumas prarado savo reikšmę. Politologai teigia, kad jis neveikia.
2922