kolektyvizãcija, žẽmės kio kolektyvizãcija, specifinė agrarinė reforma, radikali ūkininkavimo sistemos pertvarka – didelių ūkių kūrimas iš žemės, ūkinių pastatų, inventoriaus, gyvulių ir kito turto, atimto iš ūkininkų, pačių ūkininkų pavertimas iš privačių savininkų kolūkiečiais. Pirmiausia buvo įvykdyta SSRS – Rusijoje ir jos valdomuose kraštuose.
Koletyvizacijos Sovietų Rusijoje pradžia
Pirmieji kolektyviniai ūkiai buvo kuriami 1917 pabaigoje–1918 pradžioje kaip žemės ūkio artelės, žemės ūkio komunos ir bendro žemės dirbimo draugijos. Į jas daugiausia stojo mažažemiai valstiečiai, kumečiai, dėl bado ir suirutės į kaimą pasitraukę pramoninių centrų darbininkai. 1920 pabaigoje Rusijoje buvo apie 11 600 kolektyvinių ūkių, vienijančių apie 130 000 narių. 1921 pradėjus įgyvendinti Naująją ekonominę politiką daugelis tų ūkių suiro. Prie kolektyvizacijos bolševikai, kurie teigė, kad privati žemėvalda turi išnykti, o sukurti dideli ūkiai aprūpins gyventojus maisto produktais, grįžo 3 dešimtmečio antroje pusėje. Dangstydamiesi kooperacijos idėjomis, o praktiškai jų atsisakę, jie prievarta ėmė diegti kolūkinį ūkininkavimą.
Prieš masinės kolektyvizacijos pradžią SSRS valdžia nuo 1927 pabrangino žemės ūkio techniką ir inventorių. Valstiečiai, laukiantys, kol pabrangs grūdai, žemės ūkio produktų nebepardavė. Tada, panašiai kaip per 1917–22 Rusijos pilietinį karą, į kaimus buvo pasiųstos ginkluotos maisto produktų nusavinimo rinktinės. Kartais valstiečiams jos nepalikdavo grūdų nei maistui, nei sėklai. Dėl to valstiečiai mažino pasėlių plotus. Be to, valdžia ėmė valstiečius priešinti – pranešęs apie kaimyno slepiamus grūdus 25 % jų gaudavo sau. Maisto produktų nusavinimo rinktinių siautėjimui valstiečiai priešinosi. Vien 1929 įvyko apie 1300 bruzdėjimų ir nedidelių sukilimų.
Visuotinė kolektyvizacija SSRS
1929 bolševikinė SSRS valdžia pradėjo visuotinę kolektyvizaciją. Valstiečiai buvo suskirstyti į turtinguosius, vidutinius ir varginguosius. Turtingaisiais laikomi valstiečiai, vadinamieji buožės (rusiškai kulaki), buvo įtraukti į specialius sąrašus; jų turtą konfiskuodavo, savininkus ir jų šeimas dažniausiai ištremdavo į Sibirą. Po to valdžia ėmė spausti vidutinius ir net varginguosius ūkininkus. Tie, kurie nestojo į kolūkį, buvo apšaukiami buožių pakalikais (rusiškai podkulačniki), bolševikų valdžios priešais ir t. p. tremiami. Iš viso ištremta apie 15 % visų valstiečių. Tokios drastiškos priemonės nebuvo efektyvios – 1929 sukolektyvinta tik 8 % valstiečių. Paspartinti pernelyg lėtą, valdžios nuomone, kolektyvizaciją į kaimus pasiųsta 25 000 komunistų su beveik neribotais įgaliojimais. 1929–30 žiemą apie pusė valstiečių buvo prievarta suvaryta į kolūkius.
kolektyvizacija Vidurinėje Azijoje: kolūkio laukuose – traktorius su J. Stalino portretu (apie 1940)
1930 pavasarį paaiškėjus, kad žemės ūkio darbai žlugs ir SSRS liks be grūdų (be to, per pirmuosius 3 mėn. vien ginkluoto pasipriešinimo atvejų užregistruota daugiau kaip 2000), Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) vadovai 1930 03 14 paskelbė, kad tam tikromis sąlygomis leidžiama išstoti iš kolūkių, todėl 1930 pavasarį kolūkių narių staiga sumažėjo (buvo 58 % visų valstiečių, liko 21 %), bet rudenį, įvedus didelius mokesčius ir vėl panaudojus represijas, valstiečiai buvo suvaryti į kolūkius.
Kolektyvizacijos padariniai
1932 paskelbta, kad pagrindiniuose rajonuose kolektyvizacija baigta, o metų pabaigoje dėl Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) politikos Ukrainoje (Golodomor), Šiaurės Kaukaze, Pavolgyje, Pietų Urale ir Kazachijoje kilo badas (mirė apie 7 mln. žmonių). Už nusikaltimus, oficialiai vadinamus kolūkių turto grobstymu, buvo taikomos griežtos bausmės, pvz., už varpų rinkimą laukuose grėsė 10 m. kalėjimo ir didesnės bausmės. Raudonosios armijos daliniai blokuodavo kelius, neišleisdavo badaujančiųjų iš bado apimtų regionų. Iš viso 1929–33 nuo šio dirbtinio bado bei jo sukeltų ligų mirė, buvo įkalinta lageriuose, ištremta į Sibirą apie 15 mln. gyventojų; dar keli milijonai valstiečių, gelbėdamiesi nuo kolektyvizacijos, persikėlė į miestus.
Kolektyvizacijos materialiniai nuostoliai: 1933 SSRS javų derlingumas sumažėjo iki 5,7 cnt iš hektaro, galvijų sumažėjo nuo 60 mln. (1928) iki 33,5 mln. (1935). Nors žemės ūkis buvo mechanizuojamas, nuo 1929 steigiamos mašinų ir traktorių stotys, iki kolektyvizacijos buvusį 1928 m. žemės ūkio lygį SSRS viršijo tik 1937 ir 1940 metais. Kolūkiečiai buvo diskriminuojami – jie negavo pasų (ši baudžiavos laikus primenanti priemonė 1939–40 SSRS okupuotuose kraštuose, taigi ir Lietuvoje, nebuvo taikoma), todėl negalėjo išvykti arba įsidarbinti kitur.
Kolektyvizacija kitose šalyse
Kolektyvizacija buvo vykdoma visose SSRS 1940 užgrobtose žemėse – Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Moldavijoje, Vakarų Baltarusijoje ir Vakarų Ukrainoje, t. p. ir po II pasaulinio karo nuo SSRS priklausomomis tapusiose šalyse, bet čia po 1956 Vengrijos revoliucijos ir kelių bruzdėjimų Lenkijoje leista ją vykdyti atsižvelgiant į vietos sąlygas. Lenkijos žemės ūkyje nuo 20 a. 6 dešimtmečio vyravo privatus sektorius, o Čekoslovakijoje tik apie 10 % visų valstiečių buvo privatininkai. Kolektyvizacija nepasiteisino niekur, kur tik ją bandyta įgyvendinti.
Kolektyvizacija Lietuvoje
Lietuvoje kolektyvizacija buvo SSRS okupacijos (1940 06) padarinys. Jau pirmosiomis jos savaitėmis buvo parengtos kolektyvizacijos politinės ir ekonominės prielaidos: įtvirtinta sovietinė okupacinė totalitarinė valdžia, paskelbta žemės nacionalizacija (nacionalizacija). 1940–41 sovietinė žemės reforma buvo savita kolektyvizacijos prielaida – pirmiausia kaip priemonė valstiečiams supriešinti. 1940 08 Mažeikių apskrityje nesėkmingai bandyta įsteigti pirmąjį kolūkį (kolūkiai); bandymai buvo tęsiami 1940–41 žiemą. Šiuos bandymus nutraukė 1941–44 nacių Vokietijos okupacija.
Lietuvių partizanų kova po II pasaulinio karo iš dalies atitolino kolektyvizaciją; ji atnaujinta tik 1948, paskelbus Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto ir LSSR Ministrų Tarybos 1948 03 20 nutarimą dėl kolūkių organizavimo, nors jau 1947 05 21 Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komitetas priėmė slaptą nutarimą dėl kolūkių organizavimo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Siekdama nuslėpti prievartinį kolektyvizacijos pobūdį sovietinės Lietuvos valdžia reikalavo, kad ūkininkai rašytų prašymus neatlyginamai paimti iš jų žemę, arklius ir kitą turtą. Kad priverstų valstiečius stoti į kolūkius, režimas ūkininkams padidino mokesčius, griebėsi represijų: 1948 05–1949 04 iš Lietuvos ištrėmė daugiau kaip 70 000 žmonių, 98,3 % jų buvo valstiečiai. Jų turtas buvo neatlyginamai perduotas kolūkiams. Didele dalimi iš tremtinių turto buvo kuriama pirmųjų kolūkių materialinė bazė: sodybose steigiamos kolūkių kontoros, įrengiami grūdų sandėliai, gyvulių fermos.
arklių, žemės ūkio inventoriaus ir padargų rekvizicija per kolektyvizaciją (Mančiūnai, Miroslavo valsčius, 1949–50)
1947 01 netoli Dotnuvos buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje po II pasaulinio karo kolūkis. 1949 pradėta masinė kolektyvizacija, iki metų pabaigos sovietinė valdžia privertė į kolūkius įstoti apie 62,4 % valstiečių. Nuo 1950 neįstojusiems į kolūkius valstiečiams taikyta vis didesnė ekonominė prievarta – padidintos prievolės žemės ūkio produktais ir žemės mokestis. Be to, kaip ir Rusijoje, dalis vadinamųjų buožių kategorijai priskirtų vidutinių valstiečių (iki 15 ha žemės) privalėjo mokėti apie 1/3 didesnius mokesčius negu priskirtieji vadinamajai darbo valstiečių grupei (1 ir 2 lentelės).
Į kolūkį nestojantys ūkininkai ginkluotų kolektyvizacijos vykdytojų ir stribų būdavo gąsdinami trėmimu, kalėjimu, uždaromi į areštinę, mušami. Valdžios nustatytų prievolių ir mokesčių įvykdyti nebuvo įmanoma, dėl to valdžia turėjo pretekstą konfiskuoti skolininkų ūkius, įkalinti arba ištremti jų savininkus. 1949–50 aprašytas apie 80 000 žemės mokesčio skolininkų turtas, perduota teismui 35 000, nusavintas 6700 žmonių turtas. Nuo 1950 individualiai ūkininkavę žemės mokesčio skolininkai buvo prilyginti vadinamoms buožėms (pagal įstatymą juos buvo galima represuoti – nusavinti kilnomąjį ir nekilnomąjį turtą, tremti). Stojusieji į kolūkius 1948–49 buvo atleisti nuo mėsos ir pieno prievolės, žemės mokestis jiems buvo sumažintas 50 %, beturčiai nuo jo buvo visai atleisti.
1
2
Kolektyvizacijai atkakliai priešinosi Lietuvos partizanai: įspėdavo kolūkių kūrimo organizatorius, pirmuosius kolūkiečius, juos bausdavo, nepaklusnius kolūkiečius bausdavo (dažniausiai partizanų teismo nuosprendžiu) net mirties bausme (vien kolūkių pirmininkų daugiau kaip 200). Tačiau partizanai negalėjo įveikti okupacinio režimo. Siekdama baigti kolektyvizaciją sovietinė valdžia 1951 iš Lietuvos ištrėmė dar daugiau kaip 20 000 žmonių, daugiausia į kolūkius nestojusių ūkininkų (Lietuvos gyventojų trėmimai). Baudžiamosiomis, ekonominėmis ir administracinėmis priemonėmis valstiečių pasipriešinimas buvo palaužtas – iki 1952 12 kolūkiečiais tapo 94,1 % visų Lietuvos valstiečių.
Kolektyvizacija Lietuvos valstietijai padarė didelių nuostolių: iš jų buvo atimta žemė, visi arkliai, didžioji dalis galvijų, geresni ir didesni pastatai, beveik visi padargai. Kolektyvizacija ilgam pablogino žemės ūkio padėtį: gyvulių sumažėjo 30–50 %, javų derlius siekė 40–50 % iki II pasaulinio karo buvusio lygio. Ikikarinis žemės ūkio produktų gamybos lygis buvo pasiektas tik 7 dešimtmečio viduryje.
Lietuvos kolektyvizacija sunaikino ūkininkų socialinį sluoksnį – dalį jų, dažniausiai geriausių, ištrėmė, įkalino, daugumą pavertė diskriminuojamais, mažai teisių turinčiais kolūkių nariais. Dėl prarasto turto ir atimtos teisės savarankiškai ūkininkauti Lietuvos kaime įsivyravo apatija, ėmė plisti girtuoklystė, kolektyvinio turto vogimas ir kitos ydos. Tremtimi, kalinimu, ekonomine ir ideologine prievarta sovietinis okupacinis režimas savo politinį tikslą pasiekė – Lietuvos valstietiją pavertė nesavarankišku sluoksniu (jos pagaminta produkcija ėmė disponuoti valstybė, t. y. SSRS) ir iš esmės sukūrė stambiąją valstybinę sovietinę žemėvaldą.
374
1412