kolektyvzmas (lot. collectivus – kuopinis), kolektyvo svarbą ir vertę pabrėžianti kultūrinė nuostata arba doktrina. Individualizmo priešingybė. Skiriama horizontalusis kolektyvizmas, kai pabrėžiama žmonių lygybė ir bendradarbiavimas (pavyzdžiui, įvairiose komunose), ir vertikalusis kolektyvizmas, kai pabrėžiama kolektyvo narių hierarchija, žmogaus atsidavimas aukščiau stovinčiam autoritetui (pavyzdžiui, tradicinėse visuomenėse, kur stipri patriarchalinė valdžia). Kolektyvizmo forma, kai grupės teisės vertinamos labiau nei individo teisės, vadinama korporatyvizmu.
Visuotinai pripažinta, kad žmogus yra socialinė būtybė, jai būdingos kolektyvinės gyvenimo formos. Pirmieji žmonių kolektyvai buvo pagrįsti kraujo giminystės ryšiu, vėliau visuomenės struktūra darėsi sudėtingesnė, formavosi vis daugiau bendrų bruožų turinčių grupių (kolektyvų). Ši tvarka ilgai laikyta natūralia, gamtos ar dievų padiktuota, pavyzdžiui, Aristotelis ir Platonas manė, kad stipresnieji sudaro valdančiųjų sluoksnį, silpnesnieji – vergų; panašaus požiūrio laikėsi ir judėjai bei krikščionys, teigiantys, kad kiekvienas individualių savybių turintis kūnas su siela Dievo valia yra priskirtas konkrečiam kolektyvui ir šio kolektyvo vidaus tvarka (papročiai ar įstatymai) nekvestionuojama. Toks požiūris keitėsi naujaisiais laikais, J.‑J. Rousseau pirmasis pareiškė, kad žmonių visuomenė turi būti sudaryta iš laisva valia socializuotų individų (kolektyvai turi remtis vadinamąja visuomenine sutartimi). Dar kitaip kolektyvinio gyvenimo formas įvardijo G. W. F. Hegelis, kuris iš jų svarbiausiomis (objektyviomis, egzistuojančiomis nepriklausomai nuo individo valios ir todėl neišvengiamomis) laikė pačią visuomenę, šeimą ir valstybę. 19 amžiuje G. W. F. Hegelio sekėjai išplėtojo kolektyvizmo įvairių teorijų, daug jų rėmėsi įžvalga, kad kolektyvų formos priklauso nuo žmonių veiklą vienijančių svarbiausių ryšių – gamybinių santykių. Ekonomikos srityje išsiskyrė dvi kolektyvistinių teorijų grupės: viena jų (komunizmas ir kai kurios socializmo atšakos) buvo paremta nuostata, kad nuosavybė (pirmiausia gamybos priemonių) turi priklausyti visai visuomenei, antra (sindikalizmas, gildijų socializmas, libertarinis ir rinkos socializmas) – kad nuosavybė turi priklausyti konkretiems kolektyvams. Antrajai grupei iš dalies priskiriamos kapitalistinės sistemos, kur svarbią vietą užima teisiškai (ne fiziškai) nuosavybe bendrai disponuojantys savininkų kolektyvai, pavyzdžiui, akcinės bendrovės. Požiūris į ekonomiką dauguma atvejų lėmė ir kitų visuomenės gyvenimo sričių (pavyzdžiui, politikos, kultūros) tvarkymo modelius siūlančių kolektyvistinių teorijų plėtrą. 20 amžiuje kolektyvistinių nuostatų įgyvendinimas ryškiausiai atsispindėjo socialistų, komunistų, fašistų, socialdemokratų judėjimuose, jų įtakoje kurtos ir nedidelės bendruomenės (pavyzdžiui, agrarinį kolektyvizmą propaguojantis Izraelio kibucas), ir valstybės (pavyzdžiui, SSRS). Dėl didelės įtakos visuomenei kolektyvizmą makrokultūriniu ir individo lygmeniu tiria sociologijos mokslas. Kolektyvizmu ar jo nebuvimu bandoma paaiškinti, pavyzdžiui, europiečių ir azijiečių kultūrų skirtumus. Daug kolektyvizmo aspektų išryškino prancūzų sociologas É. Durkheimas, kuris lygino tradicines ir modernias visuomenes: pirmose individai iš esmės pripažįsta tas pačias vertybes, laikosi kolektyvo vidaus taisyklių, jų individualybė reiškiasi mažai, antrose prisitaikymas prie kolektyvo reikalavimų dažnai laikomas nenaudingu, labiau vertinamas asmenybės savitumas. Pavienio žmogaus lygmeniu pastebėta, kad kolektyvistinė asmenybė yra lankstesnė, pabrėžia ir siekia harmoningų žmonių santykių, dėl santykių su kitais kylančios jos emocijos (pavyzdžiui, gėda) ryškesnės, ji jautresnė kitų vertinimams ir geriau nei individualistinė asmenybė supranta socialinį arba situacinį kontekstą, kitaip bendrauja (pirmenybę teikia konfliktų sprendimui ir santykių išsaugojimui).
Kolektyvizmą skirtingais aspektais neigiamai vertina pirmiausia liberalūs individualistai, dalis socialistų (pavyzdžiui, libertariniai), individualistiniai anarchistai. Liberalai pabrėžia, kad kolektyvizmas varžo žmogaus individualumą, niveliuoja jo savitumus, riboja laisvę (pagal juos, kolektyvo tikslų įgyvendinimu dažniausiai rūpinasi politikai, kiti visuomenės nariai lieka statistais). Anot individo laisvę aukštinančių objektyvistų, visi istorijoje žinomi tironai iškilo teigdami, kad siekia visuotinio gėrio. Dalis socialistų antikolektyvistinėmis nuostatomis grindžia šiuolaikinio kapitalizmo kritiką tvirtindami, kad jis visai nepanašus į laisvų savo darbo produktais apsikeičiančių individų visuomenę, jame daug kolektyvistinių struktūrų, pavyzdžiui, įvairių bendrovių. Kai kurie marksistai siūlo išvis atsisakyti kolektyvizmo termino, nes, pasak jų, visos visuomenės yra klasinės ir todėl kolektyvistinės, o liberalų aukštinama individo laisvė yra tik širma kapitalistų klasės kolektyviniam interesui paslėpti. Marksistų iškeltas požiūris, kad socialinės klasės yra svarbiausi visuomenėje veikiantys kolektyvai 21 amžiaus pradžioje daro įtaką daugeliui mokslininkų, bet vis dažniau pabrėžiama, kad visuomenės kolektyviškumas daug sudėtingesnis. Kolektyvizmo tyrėjams vienu svarbiausių išlieka klausimas, ką laikyti kolektyvu, pavyzdžiui, dauguma kolektyvų yra grupės, veikiančios tol, kol jų nariai save joms priskiria, bet mokslininkai išskiria ir tokių kolektyvų, kurių nariai nesuvokia jį sudarantys.