Kölno istorija (Kèlno istòrija)
Senovėje čia gyveno germaniška ubijų gentis, gyvenvietė romėnų vadinta Oppidum Ubiorum. Apie 35 pr. Kr. romėnai čia įkūrė karinę stovyklą. 50 po Kr. imperatorius Klaudijus I įsteigė koloniją. Iš čia kilusios žmonos Agripinos garbei pavadino ją Colonia Claudia Ara Agrippinensium, sutrumpintai – Kolonija. Ji tapo Žemutinės Germanijos provincijos centru.
Kölnas II pasaulinio karo pabaigoje
Miestas klestėjo. 313 įkurta Kölno vyskupija, 785 imperatorius Karolis Didysis jai suteikė arkivyskupijos statusą. 455 Kölną užvaldė frankai, ilgainiui jie asimiliavo čia pasilikusius romėnus. 1039 arkivyskupas gavo teisę kalti pinigus, miestas plėtėsi (1150 jame gyveno apie 20 000 žmonių). 1180–1225 pastatytos naujos gynybinės sienos su 12 vartų ir 80 bokštų. Per 1288 Worringeno mūšį Kölno miestiečių kariuomenė įveikė arkivyskupo karius, Kölnas faktiškai išsikovojo laisvojo imperijos miesto statusą (formaliai suteiktas 1475).
1356 Kölno arkivyskupui suteiktas kurfiursto rangas (t. y. teisė rinkti Vokietijos karalių). Vėlyvaisiais viduriniais amžiais Kölnas tapo didžiausiu Vokietijos miestu (1430 gyveno apie 40 000 žmonių), svarbiu prekybinės Hanzos miestų sąjungos nariu. 1424 iš Kölno išvyti nuo imperatoriaus Konstantino laikų čia gyvenę žydai, iki 1794 jiems nebuvo leidžiama mieste nakvoti.
1794 užimtas Prancūzijos, pagal Lunéville’io taiką (1801) jos aneksuotas, arkivyskupo politinė valdžia panaikinta. 1814 Prancūzijos kariuomenė pasitraukė iš Kölno. Vienos kongreso nutarimu 1815 Kölnas atiteko Prūsijai. 19 a. antroje pusėje–20 a. Kölnas sparčiai plėtėsi – tapo geležinkelių sankirta, prie jo prijungta daug aplinkinių gyvenviečių, plėtojosi pramonė (ypač mašinų gamybos ir chemijos).
Per II pasaulinį karą daugiau kaip 70 % miesto, daugiau kaip 90 % jo senamiesčio pastatų sugriauta. Iki 1960 atstatytas. Kölno senamiestis labai nukentėjo per 1993 potvynį.
-Köln; -Kelnas
2271