Kołobrzeg (Kolòbžegas), miestas Lenkijos šiaurės vakaruose, Vakarų Pamario vaivadijoje, prie Baltijos jūros, abipus Parsętos žiočių; apskrities centras.
Kołobrzego panorama
44 340 gyventojų (2021). Prekybos, karinio jūrų laivyno ir pasienio apsaugos, žvejybos uostas, keleivinių laivų, jachtų prieplauka. Į Kołobrzegą sueina geležinkeliai iš Koszalino, Białogardo, Goleniówo, plentai iš Gdansko, Szczecino, Poznanės. Maisto (žuvų, mėsos, pieno, cukraus, mineralinio vandens išpilstymo) pramonė.
Balneologijos (gydomasis purvas, mineraliniė versmės) ir pajūrio kurortas; gydoma kvėpavimo organų, endokrininės, odos, reumatinės, judėjimo ir atramos organų ligos, kraujotakos sutrikimai. Turizmo ir poilsio centras.
Jūreivystės mokyklų kompleksas. Gdynės jūrų žvejybos mokslinio tyrimo instituto filialas. Miesto, Lenkijos ginkluotųjų pajėgų muziejai, šiuolaikinio meno ir kitos galerijos. Tarptautinis folkloro festivalis.
2271
Architektūra
Kołobrzego švyturys (1770, antstatas 1945)
Švč. Mergelės Marijos kolegiatas (apytiksliai 13 a. pabaiga–14 a. pradžia, presbiterija pastatyta 1331, 14 a. antroje pusėje išplėstas iki 5 navų, antrasis bokštas pastatytas 15 a. pirmoje pusėje, kolegiatas atstatytas 1984), viduje – gotikinė sienų tapyba (14 a. antra pusė–15 a. pirma pusė), bronzinė krikštykla (1355, dailininkas J. Alartas). Gotikinis kankinimų pastatas (15 a., perstatytas 17 arba 18 a.), mūriniai Schlieffenų rūmai (15 a., perstatyti apie 1540, atstatyti ir išplėsti 1630), gynybinių sienų (15 a.) fragmentai, klasicistiniai rūmai (18 a. pabaiga), švyturys (1770, antstatas 1945), prūsų tvirtovė (apie 1830, architektas F. Schillis), neogotikinė rotušė (1832, architektas K. F. Schinkelis, interjeras 1913), pastatyta ant vėlyvosios gotikos pastato pamatų (apytiksliai 14 a. antra pusė).
2271
Istorija
7–8 a. netoli dabartinio Kołobrzego buvo gyvenvietė, 9 a. pastatyta pilis. Aplink ją nuo 10 a. antros pusės kūrėsi miestas; imta plėtoti druskos gavybą (iki 16 a. pabaigos–17 a. pradžios), amatus (geležies, gintaro apdirbimas), prekybą. Nuo 972 priklausė Piastams. Apie 1000 tapo vyskupijos (trumpam), 12 a. pradžios – kaštelionijos centru. Nuo 12 a. 4 dešimtmečio pavaldus Šv. Romos imperatoriui, 1185–1227 – Danijai, vėliau Vakarų Pamario kunigaikščiams, Pamario Kamieńio vyskupams, kurie perkėlė Kołobrzegą arčiau jūros ir druskos kasyklų. 1255 gavo miesto teises; pamažu vokietėjo. Nuo 14 a. pradžios priklausė Hanzai. 16 a. mieste nutiestas vandentiekis.
Per Trisdešimties metų karą 1631–32 užimtas Švedijos kariuomenės, 1648 atiteko Brandenburgui (nuo 1701 Prūsijos karalystė; vokiečiai Kołobrzegą vadino Kolbergu). Paverstas tvirtove prarado buvusią reikšmę. 1758 sugriautas Rusijos kariuomenės. Nuo 18 a. antros pusės mieste plėtota tekstilės pramonė. Nuo 18 a. pabaigos kurortas.
Per II pasaulinį karą tvirtovė; per mūšius sugriauta apie 90 % miesto pastatų. Nuo 1945 priklauso Lenkijai; atstatytas. 1918–75 ir nuo 1999 Kołobrzegas – apskrities centras.
2271
Kolberg