kolonialzmas, kitų kraštų pajungimo ir išnaudojimo politika.
Svarbiausios kolonializmo priežastys: gyventojų perteklius, žemdirbystei ir gyventi tinkamų teritorijų paieška, siekis monopolizuoti užsienio prekybą.
Senovėje ir viduriniais amžiais
Seniausios kolonijinės valstybės buvo Egiptas, Babilonas, Persija. Seniausi užjūrio kolonizatoriai – finikiečiai, antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje įkūrę daug kolonijų Viduržemio jūros pakrantėse. 8 a. pr. Kr. daugelis Graikijos miestų-valstybių kūrė kolonijas Egėjo, Juodosios jūrų pakrantėse, Pietų Italijoje (antikinės kolonijos). Didžiausia senovės kolonijine valstybe galima laikyti Romos imperiją. 5 a. jai žlugus, kolonijų (ypač užjūrio) kurta mažai, tik skandinavų vikingai 9–10 a. pradėjo valdyti dideles teritorijas Britanijos salose, įkūrė nausėdijų Islandijoje ir Grenlandijoje.
antikinės graikų kolonijos 8–6 a. pr. Kr.
Naujaisiais laikais
Naujoviškas europiečių kolonializmas ėmė reikštis 15 amžiuje. Su išlyga galima išskirti du jo etapus: 1415–apie 1800 ir laikotarpį nuo apie 1800 iki II pasaulinio karo.
Per pirmąjį etapą aktyviausios kolonijinės valstybės buvo Ispanija ir Portugalija. Vakarų Europos valstybių pradėta Azijos ir Afrikos kolonizacija vyko daugiausia kuriant prekybos faktorijas, Vidurio ir Pietų Amerikoje buvo nukariauta inkų imperija – Tahuantinsuyo, t. p. majų, actekų valstybės. Rusija nuo 16 a. kolonizavo Pavolgį, nuo 17 a. Sibirą, 18 a. pabaigoje – Aliaską. Įvairių šalių kolonijinė politika skyrėsi: Ispanijoje ir Portugalijoje kolonializmas buvo monarchų politika, prie jos prisidėjo Katalikų Bažnyčios veikla; Didžiosios Britanijos, Nyderlandų, iš dalies Prancūzijos kolonializmas susijęs pirmiausia su trečiojo luomo aktyvumu, svarbią įtaką darė religinių reformatorių judėjimai. Iki 19 a. pradžios daugelis senųjų europietiškų kolonijų smuko; pasibaigus Napoleono karams dauguma Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos kolonijų išsikovojo nepriklausomybę.
Europos šalių kolonijos Karibų jūros regione 18 a. pabaigoje: Britanijos pažymėtos rausvai, Ispanijos – geltonai, Prancūzijos – mėlynai (Loius Delarochette Vest Indijos žemėlapis, 1796 išspausdintas Londone; Britų biblioteka)
Per antrąjį etapą didžiausia kolonijine valstybe tapo Didžioji Britanija (Britanijos imperija). Iki 19 a. pabaigos buvo įsitvirtinama anksčiau pradėtose įsisavinti teritorijose, pvz., britų naujakuriai skverbėsi gilyn į Australijos žemyną, Prancūzija siekė įsitvirtinti Alžyre, Rusija veržėsi į Vidurinę Aziją ir Užkaukazę. Ryžtingiau kolonijinės valstybės veikė 1880–1914, pasibaigus Afrikos (išskyrus Etiopiją ir Liberiją), didelių Azijos teritorijų ir Ramiojo vandenyno salų kolonizavimui. Be Didžiosios Britanijos, didelėmis kolonijinėmis valstybėmis tapo Prancūzija, Belgija, Vokietija, Portugalija, Japonija, Jungtinės Amerikos Valstijos. Kolonijiniai kraštai apėmė beveik pusę pasaulio sausumos teritorijos. Ginčai dėl kolonijų persidalijimo buvo viena svarbesnių I pasaulinio karo priežasčių.
20 a. pasauliniai karai labai paveikė kolonijinių valstybių sistemą. Europos valstybės nusilpo, jų karinė įtaka pasaulyje sumažėjo, imta pervertinti dorines vertybes. Kolonijose daugėjo išsilavinusių žmonių, kilo politiniai judėjimai, siekiantys išsilaisvinti nuo metropolijų valdžios.
Dekolonizacija
Po II pasaulinio karo prasidėjo sparti dekolonizacija. Per tris dešimtmečius susikūrė daugiau kaip 100 naujų valstybių. Kolonializmą patyrusioms šalims neabejotinai padaryta didelė žala: išnyko daug tautų, išžudyta daug gyventojų, sunaikinta autentiškų kultūrų, tačiau kartu tos šalys susipažino su Europos civilizacijos laimėjimais: technologija, ūkio organizavimu, sveikatos priežiūra, švietimu. 21 a. pradžioje kolonizacijos padariniai vis dar ryškūs: daugelis naujųjų valstybių neturi vieningo etninio pagrindo, jų vidaus padėtis nestabili, kai kuriose dešimtmečius tęsiasi pilietiniai karai. Kolonializmo sistemos panaikinimas nesusilpnino ir didžiųjų valstybių tarpusavio konkurencijos.
vergai kerta cukranendres britų Antigvos plantacijoje (Williamo Clarke’o piešinys iš albumo Ten Views in the Island of Antigua..., 1823 išleisto Londone; Britų biblioteka)
L: Imperialism and Colonialism New York–London 1964; S. C. Easton The Rrise and Fall of Western Colonialism: a Historical Survey from the early Nineteenth Century to the Present New York 1965; V. Kiernan The Lords of Human Kind: European Attitudes to other Cultures in the Imperial Age London 1995; Colonialism and Development in the Contemporary World London–New York 1999; S. Kaspe Imperija i modernizacija: obščiaja model′ i rossijskaja specifika Moskva 2001; N. Ferguson Colossus: the Rise and Fall of the American empire New York 2004.