kolonijnė prekýba, kolonializmo epochos metropolijų monopolizuota prekyba su kolonijomis siekiant neekvivalentiniais mainais gauti didesnį pelną. Kolonijinės prekybos pagrindiniai bruožai: kolonija privalėjo prekiauti tik su metropolija; kolonijos parduodamos prekės galėjo būti tik žaliavos, iš kurių drausta kolonijoje gaminti ir pardavinėti gatavus gaminius; žaliavos buvo perdirbamos metropolijoje, gatavi gaminiai pardavinėjami metropolijoje, kolonijoje ir kitose šalyse; žaliavos ir prekės galėjo būti pervežamos tik metropolijos laivais ir kitomis jai priklausančiomis transporto priemonėmis; iš kolonijos išvežamos prekės nebuvo apmokestinamos muitais ir kitais mokesčiais. Kolonijinei prekybai priskiriama ir prekyba vadinamosiomis kolonijinėmis prekėmis (prieskoniais, arbata, kava ir kitomis).
Kolonijinė prekyba atsirado 15 a. viduryje–17 a. viduryje Didžiųjų geografinių atradimų (geografiniai atradimai) laikotarpiu, buvo būdinga visai kolonializmo epochai ir sudarė vieną pradinio kapitalo kaupimo metropolijose šaltinių. Daugiausia kolonijų turėjo Didžioji Britanija, Ispanija, Portugalija, Nyderlandai, Prancūzija ir kitos Europos šalys. Prieskoniai, arbata ir kitos prekės jau antikos laikais ir ankstyvaisiais viduriniais amžiais pirklių buvo gabenamos į Europą ir buvo svarbus Pietryčių Azijos šalių valdovų pajamų šaltinis. Šioms šalims tapus kolonijomis prekybą perėmė metropolijos ir gaudavo iš kolonijinių prekių dideles pajamas. Kolonijinė prekyba išnyko po Antrojo pasaulinio karo galutinai suirus kolonializmo sistemai. Kai kurioms valstybėms priklauso buvusių kolonijų nedidelės teritorijos, bet šios teritorijos yra tų valstybių dalis, naudojasi plačia savivalda ir kolonijinės prekybos santykių su buvusia metropolija neturi.
1036