kolonizãcija, žmonių masinis persikėlimas gyventi į kitas teritorijas.
Kolonizacija skirstoma į išorinę ir vidinę (kėlimasis į tos pačios šalies neapgyvendintus ar mažai apgyvendintus kraštus, pvz., dėl miškų kirtimo atsilaisvinusią žemę). Per išorinę kolonizaciją, kai pasirinktame gyventi krašte yra vietos gyventojų, jie nebūtinai pajungiami arba nustelbiama jų kultūra.
Seniausi žinomi kolonizatoriai – jūrinės tautos, pvz., finikiečiai, graikai, ieškoję žemdirbystei tinkamos žemės. Kitaip nei jos, romėnai naujas teritorijas dažniausia nukariaudavo (antikinės kolonijos). Iš daugelio romėnų kolonijų išaugo dabartiniai Europos miestai, pvz., Kölnas, Londonas.
5 a. romėnų sukurta imperija žlugo, tam nemažai turėjo įtakos Azijos klajoklių tautų kėlimasis į vakarus. Atėjusios tautos kolonizavo daugelį Europos kraštų, daug kur priversdamos išsikelti vietos gyventojus; taip germanai kolonizavo Galiją ir dabartinę Vokietiją, anglosaksai – Britanijos salą (anglosaksų užkariavimai).
Skandinavijos vikingai iš pradžių daugiau plėšikavo, bet ilgainiui įsitraukė į prekybą. Jie įkūrė nemažai iki šiol gyvuojančių miestų, pvz., Dubliną, Yorką. Žvalgydami kelius per Šiaurės jūrą vikingai kolonizavo Farerų, Orknio, Šetlando salas, Islandiją, Grenlandiją. 7–9 a. dideles Šiaurės Afrikos teritorijas apgyvendino arabai.
Platesnio masto kolonizacija prasidėjo po 15–17 a. didžiųjų geografinių atradimų (kolonializmas), ypač intensyviai kolonizacija vyko 19 a., kai atvykėliai iš Europos apgyvendino didelius Šiaurės Amerikos, Australijos žemynų plotus.
Dažnai kolonizacija linkstama vadinti ir 20 a. vykusią gyventojų migraciją į daugelį pasaulio šalių, ypač jei atvykėliai nenorėdavo integruotis į šalies, kur jie atvyko, kultūrą, siekdavo išsaugoti paliktai civilizacijai būdingą gyvenseną.
Baltų žemių kolonizacija
Dėl rytų slavų kolonizacijos nuo pirmo tūkstantmečio vidurio ilgainiui suslavėjo dideli rytų baltų plotai dabartinėje Baltarusijoje ir Rusijoje (Smolensko ir kitos sritys). Jau 9–11 a. vyko baltų žemių išorinė kolonizacija: vikingai steigė kolonijas Baltijos rytiniame pakraštyje (normanai, normanų antpuoliai į baltų kraštus), lenkai ir rytų slavai nuo 10 a. – jotvingių, nuo 10 a. lenkai – Prūsos Kulmo, Galindos žemėse (kolonizuotose jotvingių, prūsų ir kitų baltų genčių pietų ir pietryčių žemėse vėliau susikūrė lenkų istorinė sritis Mozūrija); dėl to ilgainiui dalis pietų prūsų lenkėjo.
Iš dalies kolonizacijos tikslais 12 a. viduryje–14 a. vyko kryžiaus karai Baltijos regione; po jų į užkariautus kraštus kėlėsi kolonistai, kūrėsi vokiečių valstybės. 13 a. Vokiečių ordino nukariautose prūsų ir vakarų lietuvių (nadruvių, skalvių) žemėse buvo sukurtos ordino, lyvių, estų, didumos kuršių, latgalių, žiemgalių žemėse – Kalavijuočių ordino, vėliau Livonijos konfederacijos valstybės. Prūsijoje, daugiausia pietinėje dalyje, įsikūrė vokiečių kolonistų valstiečių (į Nadruvą, Skalvą, pietų kuršių žemes iki 18 a. jie nesikėlė dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės įsiveržimų), amatininkų, pirklių. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, išlaikiusi Žemaitiją ir valdydama Palangos valsčių, perkirto vokiečių valdas prie Baltijos jūros, iš dalies dėl to vokiečių (t. p. danų, švedų) valstiečių nebuvo ir Livonijoje, todėl latviai ir estai mažiau asimiliavosi negu Mažosios Lietuvos lietuvininkai ir Prūsijos lenkai; prūsai iki 18 a. pradžios ar vidurio visai suvokietėjo. Pietų kuršių žemes nuo pirmo tūkstantmečio vidurio iki antro tūkstantmečio vidurio kolonizavo žemaičiai.
Lietuvos vidaus kolonizacija
Vidaus kolonizaciją Lietuvoje nuo 15 a. vykdė didžiojo kunigaikščio dvarų vietininkai, didikai ir bajorai, naujai įsikūrusių dvarų valdytojai. Ją skatino santykinis gyventojų perteklius Vidurio Žemaitijoje ir Vidurio Aukštaitijoje, privačių dvarų valstiečių bėgimas į didžiojo kunigaikščio valsčius, žemdirbystei tinkamų plotų daugėjimas po masiško miškų kirtimo eksportui, plečiantis lažinei palivarkinei žemės ūkio sistemai.
Kolonizacija vyko Aukštaitijos pasienyje su Livonija (čia buvę valsčiai plėtėsi į šiaurę), t. p. Šiaurės ir Vakarų Žemaitijoje, Užnemunėje, t. y. žemėse, kurios iš dalies ar visai ištuštėjo per karus su ordinais ir virto dykra. Šios žemės (nuo 25 000 iki 40 000 km2) priklausė didžiojo kunigaikščio domenui. Kolonizuojamosios teritorijos kertamuose miškuose kūrėsi kaimai (15 a.–18 a. pradžioje ypač gausiai Užnemunėje), imta dirbti dirvonuojančias žemes; kolonistai kelerius (dažniausiai 3–7) metus buvo atleidžiami nuo prievolių ir mokesčių. Įsikūrę miestai gaudavo Magdeburgo teisę. Žemaitijoje kolonizacija iš esmės baigta apie 17 a. vidurį, Užnemunėje truko iki 18 a. pradžios.
Lietuvos išorinė kolonizacija
Į Lietuvą, manoma, nuo 13 a. kėlėsi žydai, kurie čia įkūrė savo bendruomenių. 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje Vytautas Didysis į Lietuvą atgabeno totorių, iš Krymo – 380 karaimų šeimų, kurių didžiausią dalį įkurdino Trakuose.
Vokiečių Lietuvoje šiek tiek apsigyveno 14–15 a., daugiau jų kūrėsi po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo Prūsijai atitekusioje Užnemunėje. Vien 1801 čia įkurdintos 146 vokiečių šeimos. Nuo 1815 Rusijai priklausančioje Užnemunėje (Suvalkų gubernija) vokiečiams nebuvo draudžiama įsigyti žemės. 1897 čia gyveno 30 500 vokiečių kolonistų. Per I pasaulinį karą Vokietijos okupuotoje Lietuvoje planuota įkurdinti iki 1,3 mln. vokiečių. Per II pasaulinį karą naciai Kaune įkūrė Kolonizacijos štabą su skyriais apskrityse. Lenkus, baltarusius planuota iškeldinti, daugumą lietuvių iškeldinti į Rusiją arba germanizuoti. Iki 1942 pabaigos Lietuvoje iškeltų gyventojų ūkiuose apgyvendinta daugiau kaip 3500 vokiečių šeimų, 1943 miestuose – dar 25 000 kolonistų. Vokiečiai baigiantis SSRS–Vokietijos karui (1941–45) iš Klaipėdos krašto ir iš visos Lietuvos (t. p. ir iš Mažosios Lietuvos) pasitraukė, emigravo, buvo SSRS represinių institucijų deportuoti arba įkalinti.
Rytų Lietuvos lenkinimas per dvarus, Bažnyčią prasidėjo po Lietuvos krikšto, sustiprėjo nuo 17 a. antros pusės, lenkų kolonizacija – nuo 20 a. pradžios, ypač nuo 1920 pabaigos, kai Lenkija užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą. 1920–39 atvyko apie 98 000 lenkų (dauguma apsigyveno Vilniuje), iš jų 2500 gavo žemės. Pagal 1944 SSRS ir Lenkijos sutartį 1944–46 į Lenkiją repatrijavo 171 200 žmonių (90 % jų – lenkai).
Po 1944 Pietryčių Lietuvoje apsigyveno baltarusių arba subaltarusėjusių lenkų. Dėl sovietinės tautinės politikos (buvo uždaromos lietuviškos ir steigiamos lenkiškos mokyklos) Vilniaus krašte vėl daugėjo lenkų (1959 buvo daugiau kaip 230 000, 2001 – 235 000). Dalis lenkų ir ypač baltarusių surusėjo. Dėl tokios politikos ir kolonizacijos nutauto daug Vilniaus krašto lietuvių autochtonų.
16–17 a. į Lietuvą persikėlė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusiškų žemių (Polocko, Smolensko, Severianų Naugardo) bajorų, vadinamųjų egzuliantų, nenorėjusių likti Rusų valstybės 16–17 a. užkariautoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. 17–18 a. į Lietuvą bėgo po 17 a. vidurio Nikono reformos Rusijoje persekiojami sentikiai; daugiausia Rytų Lietuvoje ir Užnemunėje jie įkūrė uždarų bendruomenių.
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) Rusijai atitekusių lietuvių etninių žemių gyventojus Rusijos valdžia siekė surusinti, keldama rusų kolonistus – kraštą kolonizuoti. Po 1830–1831 sukilimo ir 1863–1864 sukilimo (iki 1863 kolonizacija vyko lėtai) Rusijos valdžia į Lietuvą, daugiausia į jos rytinę dalį, į ištremtųjų sukilimų dalyvių dvarus ir ūkius atkėlė kolonistų rusų stačiatikių. Dvarai buvo dovanojami aukštiesiems Rusijos administracijos pareigūnams, generolams, dvasininkams. Įsigyjantiems dvarus rusams kolonistams (iki 20 a. pradžios jiems parduota 840 dvarų) buvo taikomos įvairios lengvatos, iki 1905 nerusams katalikams pirkti daugiau kaip 60 dešimtinių (apie 66 ha) žemės drausta. 1868 Lietuvoje buvo 269 rusų kaimai su 1371 ūkiu, iki 1907 vien Kauno gubernijoje įkurdinti 999 rusų kaimai su 6775 ūkiais. Kolonizavimui naudota P. Stolypino žemės reforma, rusų įkurdinimą finansavo Rusijos žemės bankas. Kolonistams buvo sudaromos išskirtinės ūkinės, religinės, kultūrinės sąlygos: atidaromos mokyklos, iš vietos katalikų surinktomis lėšomis steigiamos stačiatikių, sentikių (nuo 1905) parapijos, statomos cerkvės, bet Rusijos valdžia per kolonizaciją norimo tikslo nepasiekė: dalis kolonistų moderniau nei Rusijoje ūkininkauti nesugebėjo ir išvyko atgal, dalis – sulietuvėjo. Rusų sumažėjo Lietuvai 1918 atkūrus nepriklausomybę. 1940 SSRS okupavus Lietuvą rusų ir kitų rusakalbių kolonizaciją sovietų valdžia pradėjo 1940 viduryje–1941; iki 1941 pavasario į Lietuvą atkelta apie 20 600 žm., tarp jų daugiau kaip 8500 rusų, ėmė rastis naujų rusiškų kaimų.
Kolonizacija ypač plėtėsi po 1944. Kolonistai daugiausia kūrėsi miestuose – dėl Lietuvos partizaninio karo (1944–53) atvykėliai gyventi kaimuose bijojo. Manoma, 1945–51 iš SSRS į Lietuvą atvyko apie 120 000–130 000 žmonių. Rusai ir rusakalbiai kėlėsi ir vėliau – jie pagal SSRS valstybinę programą gaudavo dideles persikėlimo pašalpas, šeimos iškart butus. 1959 ir 1989 surašymų duomenimis, Lietuvoje atitinkamai buvo 231 000 (8,5 %) ir 344 500 (9,4 %) rusų. Plėtėsi imigrantų gyvenamos gyvenvietės – Naujoji Akmenė, Visaginas (iki 1992 Sniečkus) ir kitos.
1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę dalis po II pasaulinio karo atvykusiųjų emigravo – dauguma grįžo į Rusiją (2001 liko apie 220 000 rusų).
Mažosios Lietuvos kolonizacija
Prūsoje į Varmę ir Pavyslį, nuo 13–14 a. kolonizuotus vokiečių, nuo 15 a. antros pusės kėlėsi lenkų kolonistai: čia iš Vokiečių ordino atimtų žemių buvo sukurta katalikiška Karališkosios Prūsijos istorinė sritis. Nuo 15 a. čia atsikėlė ir šiek tiek lietuvių. 17 a. antroje pusėje Mažojoje Lietuvoje vyko vadinamoji šatulinė kolonizacija – kertamuose miškuose įsikūrė lietuvininkų, šiek tiek vokiečių kaimų ir viensėdžių (šatuliniai valstiečiai). Pajamos iš jų ėjo į Prūsijos kunigaikščio iždą.
Žemdirbiai ūkius turėjo daugiausia pagal Kulmo teisę (kulmiškiai) – gaudavo žemės be baudžiavos prievolių. Vidaus kolonizacija lėtino valstiečių vertimą baudžiauninkais, spartino ūkinę pažangą. Po 1709–11 didžiojo maro ir bado, per kurį išmirė apie 160 000 lietuvininkų, Prūsijoje valdžia suorganizavo vokiečių, daugiausia ūkininkų, emigraciją į Mažąją Lietuvą. 1710–36 vien į Įsruties, Ragainės ir Tilžės apskritis atkelta 23 000 kolonistų.
Vietos gyventojai buvo verčiami baudžiauninkais, diskriminuojami, o kolonistai – proteguojami. Dėl kolonizacijos ir germanizacijos nuo 19 a. vidurio iki 1925 Mažojoje Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) lietuviškai kalbančių lietuvininkų sumažėjo nuo 139 000 iki 8000. 1923 prie Lietuvos valstybės prisijungusiame Klaipėdos krašte daugėjo lietuvių, nuo 1939 – vokiečių; iš nacių Vokietijos 1939 03 užimto krašto į Lietuvą pasitraukė apie 18 000 lietuvių, žydų, 1941 į Lietuvą repatrijavo dar apie 6000 žmonių.
Po II pasaulinio karo SSRS prisijungtą Mažąją Lietuvą kolonizavo rusai ir rusakalbiai iš įvairių SSRS vietų (Kaliningrado sritis).
L: A. Matulevičius Mažoji Lietuva XVIII amžiuje: lietuvių tautinė padėtis Vilnius 1989; K. Gudas Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX a. pabaigoje Vilnius 1992; A. Hermann Lietuvių ir vokiečių kaimynystė Vilnius 2000; S. Pocytė Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871–1914 Vilnius 2002; Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje ligi Didžiojo karo: istorijos ir statistikos šviesoje / sud. V. Vileišis Vilnius 22008; W. Hubatsch Masuren und Preussisch‑Litauen in der Nationalitätenpolitik Preussens 1870–1920 Marburg–Lahn 1966; Die Grenze als Ort der Annäherung: 750 Jahre deutsch‑litauischer Beziehungen Köln 1992; Nad Bałtykiem, Pregołą i Łyną. XVI–XX wiek Olsztyn 2006.
1777
2457
415