kolorstika (lot. color – spalva), fonizmas (gr. phōnē – garsas), savaiminga spalvinė harmonijos raiška, nepriklausanti nuo funkcinės reikšmės. Gali būti struktūrinė ir tembrinė. Struktūrinę koloristiką lemia tonų ir intervalų sudėtis, jų išsidėstymas akorde. Tembrinei koloristikai įtakos turi keletas veiksnių, tarp jų – akordą atliekančių instrumentų sudėtis, jų obertonų stiprumas kai kuriuose harmonijos elementuose, registras, štrichas, dinamika, faktūra, tempas ir kita.
Raida
Koloristikos elementų yra 17 a. pabaigos–18 a. prancūzų klavesinininkų (J.-Ph. Rameau, F. Couperino, J. F. Dandrieu, L.-C. Daquino) kūriniuose. Jie pasižymi dekoratyvia gausių figūracijų ornamentika, temų paspalvinimu tembrais, gamtos garsų pamėgdžiojimo efektais. Koloristika svarbia meninės raiškos priemone tapo romantizmo epochoje, ypač R. Wagnerio ir F. Liszto kūryboje, rusų nacionalinės mokyklos kompozitorių (A. Borodino, M. Musorgskio, N. Rimskio‑Korsakovo, P. Čaikovskio, A. Skriabino) kūriniuose. Suklestėjo impresionistinio stiliaus muzikoje. C. A. Debussy ir M. Ravelio kūriniuose koloristika tapo reikšminga ir kaip muzikos kūrinio formavimo priemonė. Koloristinės harmonijos savybes nulėmė funkcinės sistemos pokyčiai – išplėtota mažoro‑minoro ir naujo tipo dermių sistemos. Itin plačiai buvo vartojama sumažinta bei padidinta dermė su svarbiausiais savo akordais – sumažintu septakordu bei padidintu trigarsiu. Foniniai harmonijos sąskambiai silpnino (kartais ir visai neutralizuodavo) funkcinius jos ryšius, bet koloristika išliko tonacinėje harmoninėje sistemoje. 20 a. moderniojoje muzikoje ištobulėjusi koloristika išsiplėtojo į sonorizmą.
Koloristika Lietuvos muzikoje
Lietuvių muzikos koloristinės tendencijos ryškiausiai atsispindi M. K. Čiurlionio, J. Gruodžio, V. Bacevičiaus, B. V. Kutavičiaus, O. Balakausko, J. Juozapaičio, M. Urbaičio kūryboje.
2898