kolkiai, kolektỹviniai kiai, didelės SSRS žemės ūkio įmonės, paremtos kolektyvine gamybos priemonių nuosavybe ir kolektyviniu jų narių – kolūkiečių – darbu. Kolūkiais buvo vadinamos ir žvejų įmonės (artelės). Kolūkiai buvo ūkininkų ūkių prievartinės kolektyvizacijos padarinys. Ekonominį kolūkių pagrindą sudarė valstybinė žemės nuosavybė ir visuomeninė kolūkių nuosavybė.
Valstybė žemę be perdavimo ir nuomos teisės neterminuotai ir neatlyginamai skirdavo kolūkiui naudoti. Kolūkių žemės būdavo didinamos arba mažinamos valstybės organų sprendimu. Kolūkiui skirtos žemės pagrindinę dalį sudarė visuomeninio naudojimo žemė, kitą dalį – kolūkiečių sodybinių sklypų žemė. Gamybos priemonės (pastatai, mašinos, įrenginiai, įvairi technika, daugiamečiai želdynai, įvairios medžiagos, darbo ir produktyvieji gyvuliai), t. p. visa kolūkyje pagaminama produkcija buvo laikoma kolūkio visuomenine nuosavybe. Kolūkio kapitalas, vadintas pagrindiniais ir apyvartiniais gamybiniais, t. p. pagrindiniais negamybiniais fondais, buvo nedalijamas (neskirstomas) kolūkiečiams.
Kolūkių (išskyrus žvejų kolūkių) svarbiausios veiklos sritys buvo augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos gamyba. Siekdami geriau panaudoti darbo išteklius, vietines žaliavas, didinti pajamas, kolūkiai galėdavo kurti pagalbines įmones, plėtoti ne žemės ūkio verslus. Dideliems objektams statyti ir augalininkystės produkcijai apdoroti buvo steigiamos tarpūkinės gamybinės organizacijos. Gamyba buvo organizuojama laukininkystės arba mišriose brigadose, gyvulių fermose ir kituose padaliniuose. Jiems buvo priskirti žemės sklypai, traktoriai, kitos žemės ūkio mašinos ir inventorius, darbiniai ir produktyvieji gyvuliai, įvairūs statiniai ir kitos gamybos priemonės.
Gamybinių padalinių veikla buvo vykdoma ūkiskaitos pagrindu. Visus darbus kolūkyje atlikdavo jų nariai – kolūkiečiai (išskyrus skubius žemės ūkio darbus, pvz., dorojant derlių), kolūkiai t. p. galėdavo kviestis kvalifikuotus specialistus. Kolūkiai gamybą planuodavo atsižvelgdami į tai, kad įvykdytų žemės ūkio produktų valstybinį pardavimo planą. Likusią produkciją kolūkiai realizuodavo per vartotojų kooperaciją, turguje arba naudodavo kitoms reikmėms. Valstybė reguliavo kolūkio veiklą administracinėmis priemonėmis ir per žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų politiką, teikė technikos, trąšų ir kitų materialinių priemonių pirkimo limitus, finansavo žemės melioravimo darbus. Iš bendrosios produkcijos kolūkiai padengdavo materialiąsias gamybos išlaidas, iš bendrųjų pajamų sudarydavo darbo apmokėjimo fondą.
Grynąjį pelną naudodavo skoloms, valstybiniams mokesčiams ir įmokoms mokėti, pagrindiniam ir apyvartiniam kapitalui didinti, kultūriniam buitiniam darbui finansuoti, iš jo buvo sudaromi socialinio aprūpinimo ir materialinės paramos kolūkiečiams fondai, materialiai skatinami kolūkiečiai ir specialistai. Iš natūrinės produkcijos kolūkiai sudarydavo sėklų fondą, pašarų fondą, draudimo ir pereinamuosius fondus (sėklų, pašarų, maisto produktų), vykdydavo žemės ūkio produkcijos pardavimo valstybei planą ir parduodavo produkciją, gautą viršijant planą.
Iš natūrinės produkcijos kolūkiai sudarydavo natūrinį fondą, iš kurio produktais mokėdavo už darbą, juos parduodavo kolūkio nariams, skirdavo visuomeniniam maitinimui.
Kolūkiai buvo kontroliuojami komunistų totalitarinės valdžios. Bendrąjį valstybinį vadovavimą kolūkiams vykdė SSRS žemės ūkio ministerija, jos vietiniai organai – sąjunginės respublikinės žemės ūkio ministerijos. Rajonuose bendrąjį valstybinį vadovavimą kolūkiams vykdė rajonų vykdomieji komitetai. Kolūkių žemės ūkio produkcijos supirkimą organizuodavo paruošų ministerija ir jos vietiniai organai. Valstybinio žemės ūkio gamybinio ir techninio aprūpinimo komiteto organizacijos nustatydavo kolūkių materialinių gamybos priemonių pirkimo limitus. Vartotojų kooperacija organizavo kolūkinę prekybą, visuomeninį maitinimą, dalyvavo žemės ūkio produktų paruošose.
Kolūkio veiklą, visuotinio susirinkimo, valdybos sudėtį ir funkcijas reglamentavo kolūkių pavyzdiniai įstatai, patvirtinti 1935, 1969 ir 1988, ir valstybiniai įstatymai. Aukščiausiasis kolūkio valdymo organas buvo visuotinis narių arba jų įgaliotinių susirinkimas. Kasdieniam valdymui buvo renkama kolūkio valdyba, kuriai vadovavo pirmininkas, valdybos ir pareigūnų veiklai kontroliuoti buvo renkama revizijos komisija. Kolūkiai t. p. vadovavosi vidaus tvarkos taisyklėmis, parengtomis remiantis pavyzdinėmis kolūkio vidaus taisyklėmis ir patvirtintomis visuotinio kolūkiečių arba jų įgaliotinių susirinkimo. Jos apibrėžė svarbiausias kolūkio valdybos, pareigūnų ir kolūkio narių pareigas, reguliavo darbo ir poilsio laiką, darbo saugos problemas, nustatė skatinimo priemones, nuobaudas, asmeninių poreikių tenkinimo tvarką.
1918–1919 buvo 3 kolūkių formos: žemės ūkio komunos, bendro žemės dirbimo draugijos ir žemės ūkio artelės. Jos skyrėsi gamybos priemonių suvisuomeninimo lygiu ir pajamų paskirstymo tvarka.
Žemės ūkio komunos buvo vyraujanti kolūkių forma Rusijoje. Visos jų gamybos priemonės buvo suvisuomenintos. Komunos nariai neturėjo asmeninio pagalbinio ūkio, jos pajamos buvo paskirstomos pagal valgytojų skaičių.
Bendro žemės dirbimo draugijose buvo suvisuomeninta žemėnauda ir darbas, gyvuliai, mašinos, inventorius, pastatai priklausė valstiečiams. Pajamos buvo skirstomos ne tik pagal darbą, bet ir pagal pajinių įnašų dydį ir gamybos priemonių, kurias nariai perdavė naudoti bendrijai, vertę.
Žemės ūkio artelėse buvo suvisuomeninta žemė, darbas, pagrindinės gamybos priemonės – darbo ir produktyvieji gyvuliai, technika, įrenginiai, ūkiniai pastatai. Kolūkiečių šeima galėjo turėti gyvenamąjį namą ir ribojamo dydžio asmeninį pagalbinį ūkį.
1929 žemės ūkio komunos sudarė 6,2 %, bendro žemės dirbimo draugijos – 60,2 %, žemės ūkio artelės – 33,6 % visų SSRS kolūkių. Nuo 1929 kolūkių reikmėms patenkinti buvo kuriamos mašinų ir traktorių stotys (MTS).
1930 žemės ūkio komunos ir bendro žemės dirbimo draugijos buvo pertvarkytos į žemės ūkio arteles. Žemės ūkio artelė tapo pagrindinė, vėliau ir vienintelė kolūkio forma. Nuo 1935 visuomeninė gamyba buvo vykdoma tik žemės ūkio artelėse. Įstatymuose ir kituose dokumentuose žemės ūkio arteles imta vadinti kolūkiais (rus. kolchoz). Šį terminą įteisino 1969 vykusio III Sąjunginio kolūkiečių suvažiavimo priimti pavyzdiniai kolūkių įstatai.
Lietuvoje
Lietuvoje kolūkius kaip žemės ūkio arteles imta steigti SSRS okupavus šalį ir pradėjus vykdyti žemės ūkio kolektyvizaciją. 1941 Akmenės vlsč. buvo įsteigtas pirmasis (Lenino) kolūkis, kuriame buvo 22 valstiečių šeimos, gyvenusios Gulbinų, Mažeikių ir Montaviškių kaimuose. 1947 01 prie Dotnuvos buvo įkurtas po karo pirmasis kolūkis. Dėl masinio prievartinio kolūkių steigimo Lietuvoje visasąjunginės komunistų partijos centro komiteto 1947 05 21 priėmė slaptą nutarimą Dėl kolūkių organizavimo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Lietuvos komunistų partijos centro komitetas ir LSSR Ministrų Taryba 1948 03 24 paskelbė nutarimą Dėl kolektyvinių ūkių kūrimo Lietuvoje. Steigiant kolūkius buvo didinamos ūkininkų prievolės valstybei, iš dalies ūkininkų atimtas turtas ir jie ištremti į Sibirą.
1950 06 Lietuvoje jau buvo įsteigti 7146 kolūkiai. Pirmieji kolūkiai buvo smulkūs, ekonomiškai silpni, daugelio jų ūkinė veikla nuostolinga, kolūkiečiai už sunkų, nenormuoto laiko darbą tik metų pabaigoje ir kitų pradžioje gaudavo menką, nepakankamą pragyvenimui atlyginimą. Jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo asmeninis pagalbinis ūkis. Kolūkiai turėjo mažai žemės ūkio naudmenų ir inventoriaus, darbo ir produktyviųjų gyvulių, gamybinių pastatų. Sukurtiems kolūkiams vadovavo komunistų partijos paskirti pirmininkai. 1950 kolūkius pradėta stambinti, 2–3 kolūkiai buvo jungiami į vieną. Sustambintų kolūkių 1950 pabaigoje buvo 2923, o 1955 pabaigoje 1783, vienam kolūkiui priklausė vidutiniškai 201 kolūkiečių sodyba, 1911 ha žemės ūkio naudmenų. Kai kurie pernelyg sustambinti 1957–59 buvo skaidomi. Vėliau, kolūkiams sustiprėjus ekonomiškai, vėl buvo stambinami, kiti, ekonomiškai visiškai sužlugę, perorganizuojami į tarybinius ūkius ar kitus valstybinius ūkius.
Pirmųjų kolūkių gamyba buvo plėtojama labai iš lėto. Trūko specialistų. Po 1965 kolūkiai ekonomika ėmė kilti, nes intensyviau pradėta sausinti žemes, rengti žemės ūkio įmonių specialistus, plėtoti žemės ūkio mokslą. Žemės ūkis Lietuvoje pagal produkcijos gamybą ikikarinį lygį pasiekė tik 7 dešimtmečio viduryje. 1958 kolūkiams perduota reorganizuotų mašinų ir traktorių stočių technika: tai sustiprino kolūkių materialinę bazę, kartu padėjo plėtoti jų ekonomiką.
Nuo 1967 kolūkiečiai buvo masiškai keliami iš vienkiemių į gyvenvietes. Kompleksinis gyvenviečių tvarkymas ypač paspartėjo nuo 1980. Apie 70 % visų kolūkiečių 1990 gyveno gyvenvietėse, daugiau kaip 30 kolūkių jau nebuvo vienkiemių. Daugelis kolūkių turėjo vandentiekį, vaikų darželius, mokyklas. Vis dėlto žemės ūkio plėtra buvo santykinė, produkcijos savikaina išliko didelė. Didelis dirbtinių žemės ūkio trąšų, pesticidų ir kitų cheminių preparatų vartojimas, daugelio gyvulių sutelkimas vienoje vietoje ėmė kelti gamtosaugos problemų. Kolūkių ūkinę plėtrą stabdė pradėjusi reikštis sovietinės sistemos politinė ir ekonominė krizė, t. p. pačios kolūkinės sistemos esminės ydos: kolūkiečio, kaip savininko, atsakomybės jausmo nebuvimas, turto netausojimas ir grobstymas, pirmininkų savivalė ir piktnaudžiavimai.
9 dešimtmečio pabaigoje vykstant ūkio pertvarkai Lietuvoje prasidėjo valdžios leista kolūkių transformacija. 1987–89 kai kurie kolūkiai, darbuotojams nusprendus, persitvarkė į pajines arba akcines bendroves, dideli kolūkiai skaidėsi į mažesnius. 1989 Aukščiausiosios Tarybos priimtas Valstiečio ūkio įstatymas, greta kolektyvinės, įteisino ir individualaus ūkininkavimo formą – valstiečio ūkį.
1990 atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę šalyje buvo 882 kolūkiai. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metais kolūkių reikšmė ėmė mažėti. 1990 07 26 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tatybos‑Atkuriamojo Seimo priimtas nutarimas Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo, pagal kurį kolūkiečio asmeniniam ūkiui buvo suteikta iki 3 ha žemės sklypai vienai šeimai, sumažino kolūkių administracijos įtaką kolūkiečiams, o priėmus įstatymus Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (1991 06 18) ir Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo (1991 07 30) kolūkių naudojamoje žemėje vėl pradėjo kurtis ūkininkai.
1992 kolūkiai ir kitų formų visuomeniniai ūkiai persitvarkė į žemės ūkio bendroves ir uždarąsias akcines bendroves arba iširo.
2059