kolūkiẽčiai, kolūkių nariai. Ūkininkai ir jų šeimų nariai per kolektyvizaciją prievarta buvo paversti kolūkiečiais. Vėliau į kolūkių narius buvo priimami asmenys, sulaukę 16 m. arba jais kolūkiečių vaikai tapdavo automatiškai. 1990 Lietuvoje buvo 277 900 kolūkiečių. Kiekvienas darbingas kolūkietis privalėjo dalyvauti visuomeninėje gamyboje, iki 1966 per metus išdirbti nustatytą darbadienių, vėliau – darbo dienų skaičių. Kolūkiečių atlyginimas iki 1966 buvo mokamas proporcingai išdirbtam darbadienių skaičiui. Jų neišdirbus būdavo imamasi įvairių administracinių ir ekonominių baudimo priemonių: mažinami arba perkeliami į blogesnę vietą sodybiniai sklypai, ribojamos asmeninių gyvulių ganyklos, neskiriama pašaro žiemai, tie metai nebuvo įskaičiuojami į darbo stažą pensijai gauti. Už darbadienius buvo mokama grūdais ir pinigais, kai kuriuose kolūkiuose – ir kita žemės ūkio produkcija. Iki 1960–65 kolūkiečių darbo apmokėjimo lygis buvo labai žemas: 1956 statistinis Lietuvos kolūkietis už 1 darbadienį gavo 14 kapeikų pinigais, 1,4 kg grūdų, 162 g bulvių, 6 g daržovių, 939 g šieno, 303 g šiaudų ir pelų, 7 g pieno. 1965 įvestas piniginis apmokėjimas už darbą proporcingai atliktam jo kiekiui. Kolūkiečiai dar gaudavo pajamų iš savo asmeninio pagalbinio ūkio. Jos kolektyvinio ūkininkavimo pradžioje sudarė didžiąją kolūkiečių šeimos pajamų dalį. Kolūkiečių socialinis aprūpinimas ir socialinis draudimas buvo vykdomi iš centralizuotų fondų. Iš jų nuo 1960 kolūkiečiams buvo mokamos kolūkinės pensijos.
2059
-kolūkietis