Kolùmbijos dail
Ikikolumbinio laikotarpio dailė
ikikolumbinio laikotarpio dolmenas (San Agustíno archeologinis parkas)
Kolumbijos dabartinėje teritorijoje išliko ikikolumbiniu laikotarpiu gyvavusių indėnų kultūrų (San Agustíno, Tierradentro, Nariño, Calimos, Sinú) dailės kūrinių (daugiausia ritualinės paskirties). Tai akmeniniai reljefai su gyvūnų, besimeldžiančių žmonių figūromis, statulos (iki 2–3 m aukščio) su schematiškai pavaizduotais veidais, papuošalais, įvairiais atributais, nedidelės stilizuotos zoomorfinės ir antropomorfinės figūrėlės iš terakotos, aukso, sidabro, raižiniai ant aukso plokštelių, medžio, kaulo, uolų piešiniai, tekstilės dirbiniai, auksinės kaukės, urnos su portretinais atvaizdais. Būdinga augaliniai, geometriniai, soliariniai ornamentiniai motyvai.
Kolonijinio laikotarpio dailė
Kolonijiniu laikotarpiu (16–18 a.) vyravo religinė dailė (paveikslai, sienų tapyba), ją kūrė Alonso de Narváezas (m. 1583), Pedro Bedónas (1551–1621), Gasparas de Figueroa (m. 1658), jo sūnus Baltasaras de Figueroa (m. 1667), Gregorio Vázquezas de Arce y Cebaballosas (1638–1711). Sukurta ir pasaulietinių kūrinių, tarp jų – panašiõs į renesansinę mitologinės tematikos sienų ir lubų tapybos dvaruose (16 amžius). Kolonijiniu laikotarpiu vyravo ispanų tapybos maniera ir technika, kartais būdavo naudojami vietiniai motyvai (peizažas, augalai); 17 a. ryšku baroko, vėliau rokoko bruožai (rokoko stiliaus reprezentaciniai J. Gutiérrezo portretai). Skulptūros (jas kūrė Pedro de Lugo Albarracínas, M. de Acuña, P. Laborio ir kiti) kurtos iš brangių medžiagų (kedro, riešutmedžio), auksuotos, dekoruotos ryškiomis spalvomis, siekiant tikroviškumo buvo dažomos kūno spalva, puošiamos perukais, drabužiais, papuošalais. 1783 surengta botanikos ekspedicija (joje dailininkai iš natūros piešė įvairius augalus) paskatino dailininkus domėtis vietine tematika.
Dailė po nepriklausomybės paskelbimo
1819 Kolumbijai paskelbus nepriklausomybę pakito dailės tematika. Sukurta istorinių, batalinių kompozicijų (José María Espinosa, 1796–1883, Luisas García Hevia, 1816–87), portretų (José Gabrielis Tatisas Ahumada, 1813–84, Luisas García Hevia, Epifanio Garay, 1849–1903), kostumbristinių kūrinių (Ramónas Torresas Méndezas, 1805–85), vyravo akademistinė stilistika. 19 a. antroje pusėje sustiprėjo nacionalinio identiteto paieškos, pradėta tyrinėti Kolumbijos regionų etninius ypatumus (įtakos turėjo Kraštotyros komisijos veikla, 1850–59), susidomėta ikikolumbinės dailės tradicijomis; 1886 Bogotoje įkurta Dailės akademija.
20 amžiaus–21 a. pradžios dailė
20 a. pradžioje pradėjo klostytis modernizmas. Impresionizmo principais rėmėsi tapytojas Andrésas de Santa María (1860–1945) ir skulptorius Marco Tobónas Mejía (1876–1933). Iškilo peizažistai – E. Peña, R. Páramo, R. Borrero Álvarezas (1874–1931). Kostumbristas M. Díazas Vargasas (1886–1956) savo kūryboje akademistinį stilių derino su nacionalinėmis temomis. Ilgainiui pradėta ieškoti įkvėpimo Kolumbijos vietinėse tradicijose, mitologijoje (dailininkų grupė Bachué). Pedro Nel Gómezas (1899–1984) savo kūriniuose plėtojo socialinę (išnaudojimo, smurto) tematiką, vaizdavo mitologinius personažus, vietinius gyventojus – indėnus. Provokatyvios socialinės temos, susijusios su moters statusu, religija, politika, būdingos ekspresionistės Débora Arango (1907–2005) kūrybai. 6 dešimtmetyje Kolumbijos dailėje įsivyravo abstrakcionizmas (Marco Ospinos, 1912–83, Guillermo Wiedemanno, 1905–69, Eduardo Ramírezo Villamizaro, 1923–2004, E. Negreto kūryba), bet daugelis dailininkų kūrė ir figūrinę dailę (Alejandro Obregóno, 1920–92, F. Botero, Enrique Grau, 1920–2004, kūryba). 7 dešimtmetyje geometrinę abstrakčiąją dailę plėtojo Carlosas Rojas (1933–97), Manuelis Hernándezas (1928–2014), Omaras Rayo (1928–2010). Šiuo laikotarpiu išryškėjo dailininkių moterų kūryba (Felizos Bursztyn, 1933–82, instaliacijos ir objektai, Olga de Amaral, g. 1932, kūriniai, kuriuose tekstilė derinama su tapyba, yra aliuzijų į ikikolumbines kultūras ir kolonijinį laikotarpį). Bernardo Salcedo (g. 1939), Beatriz González (g. 1938) popartiniams kūriniams būdinga ryškus regioninis, socialinis pobūdis, sąmojingumas. 8 dešimtmetyje vėl grįžta prie figūratyvinio vaizdavimo, pabrėžta kūrinio atlikimo svarba (Luisas Caballero, 1943–95, D. Moraleso, 1944–88, Miguelio Ángelio Rojaso, g. 1946, kūriniai). Šiuo laikotarpiu susidomėta ir postmodernizmu. Žymesni šiuolaikinės Kolumbijos dailės kūrėjai: Nadínas Ospina (g. 1960; kūryboje dažnai derina ikikolumbinės dailės formas ir popkultūros elementus), Juanas Manuelis Echavarría (g. 1947; kuria videoinstaliacijas), Fernando Ariasas (g. 1963; kuria instaliacijas, fotografijas, performansus).
2041
Kolumbijos kultūra
Kolumbijos konstitucinė santvarka
Kolumbijos partijos ir profsąjungos
Kolumbijos ginkluotosios pajėgos