Kolùmbijos istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Seniausi aptikti žmogaus veiklos dabartinės Kolumbijos teritorijoje pėdsakai datuojami apie aštuntą tūkstantmetį prieš Kristų (El Abros urvai, Cundinamarcos departamentas). Guajiros pusiasalyje ir Amazonės baseino vakarinėje dalyje gyveno klajoklių aravakų gentys. Rytinės Kordiljeros plynaukštėse įsikūrę čibčai augino maniokus, kukurūzus, kokainmedžius, vertėsi druskos gavyba ir aukso bei smaragdų kasimu, amatais (audimu, indų gamyba, auksakalyste). Karibų jūros pakrantėje gyvenusi čibčų taironų tauta buvo įkūrusi gyvenviečių (Ciudad perdida; apie 8 amžius). Maždaug 10 a. ėmė formuotis valstybiniai dariniai, 15 a. laikomas čibčų, ypač taironų, klestėjimo laikotarpiu.
ikikolumbinio laikotarpio skulptūros (1–8 a.) San Augustíno archeologijos parke
Kolonijinis laikotarpis
Pirmosios europiečių ekspedicijos (A. de Hojedos ir A. Vespucci) pasiekė Guajiros pusiasalį 1499. 1508 Vasco Núñez de Balboa vadovavo ekspedicijai į Urabos įlankos pakrantę, kur 1510 įkūrė pirmąją nuolatinę ispanų gyvenvietę Amerikos žemyne (Santa María la Antigua del Darién). Kolumbijos užkariavimas prasidėjo Karibų jūros pakrantėje įkūrus Santa Marta (1525) ir Cartagena (1533). Per 1536–39 ekspediciją konkistadoras G. Jiménezas de Quesada pasiekė Andus, nukariavo čibčų valstybinius darinius ir įkūrė Santa Fe de Bacatá (dabar Bogota). Užimtas sritis jis pavadino Naująja Granada (Nueva Granada). Iš dabartinio Ekvadoro teritorijos užkariavęs pietinę Kolumbijos dalį S. de Belalcázaras 1536 įkūrė Cali. 15 a. viduryje šalies užkariavimas buvo baigtas. Nuo 1549 Naujoji Granada įėjo į Peru vicekaralystės sudėtį. 1717 ji tapo Naujosios Granados vicekaralystės, apėmusios dabartinės Kolumbijos, Panamos (nuo 1751), Venesuelos ir Ekvadoro teritorijas, dalimi. 1723 Naujosios Granados vicekaralystė panaikinta, 1740 vėl atkurta.
Vietos gyventojų skaičius dabartinės Kolumbijos teritorijoje europiečių atvykimo metu vertinamas įvairiai – nuo 2 iki 8 milijonų. Dėl europiečių atneštų užkrečiamų ligų 16 a. gyventojų labai sumažėjo. Vėl ėmė daugėti 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje. Vyko indėnų kultūros susiliejimas su atvykėlių kultūra, plito mišrios santuokos, formavosi metisų kultūra. Susidarė baltųjų, gimusių Lotynų Amerikoje, sluoksnis (kreolai).
Pagrindinės Naujosios Granados ūkio šakos buvo metalų kasyba ir žemės ūkis. Kasyklose dirbantys indėnai buvo išnaudojami taikant enkomjendos sistemą. Sumažėjus indėnų, jie buvo keičiami juodaodžiais vergais iš Afrikos, kurie dirbo kasyklose ir žemės ūkio regionuose, ypač pakrančių žemumose. Žemės ūkiui tapus pagrindine krašto ūkio šaka, enkomjenda palaipsniui keista didelių privačių žemės valdų (asjendų) sistema. Gamtinės sąlygos stabdė valdžios centralizavimą. Dėl izoliacijos atsiradę ryškūs skirtumai tarp regionų skatino stiprų vietos identitetą ir konkurenciją. Svarbi buvo Katalikų Bažnyčia, jai priklausė dauguma mokyklų. 1580 dominikonų ordinas Bogotoje įsteigė seniausią Kolumbijoje Šv. Tomo universitetą. Ekonominę ir politinę krašto raidą stabdė metropolijos (Ispanijos) vykdoma politika. Ispanijos centrinė valdžia draudė prekybą tarp kolonijų, prekyba su metropolija buvo vykdoma per paskirtus uostus. 18 a. prekyba liberalizuota, kolonijoms leista prekiauti tarpusavyje. Stiprėjo trintis tarp kolonijinės administracijos, sudarytos iš Ispanijoje gimusių asmenų, ir kreolų. Konfliktą su metropolija ir vidinius nesutarimus dar sustiprino augantys mokesčiai, skirti 1779–83 Ispanijos–Anglijos karui finansuoti. 1781 dėl naujai įvestų tabako ir pagalvės mokesčių kilęs Komunerų sukilimas laikomas kovų dėl nepriklausomybės užuomazga.
Nepriklausomybės karas
Prancūzijos įsiveržimas į Ispaniją 1807 sustiprino Naujosios Granados nepriklausomybės šalininkų gretas. Po 1810 07 20 Bogotoje įvykusio sukilimo 1811 nepriklausomybę paskelbė Cundinamarcos provincija. Įsiplieskė turtingų kreolų ir europiečių interesus gynusių centralistų (A. Nariño) ir federalistų (Camilo Torresas Tenorio) vidaus kovos. 1814–16 Ispanija nuslopino sukilimą, buvo atkurta kolonijinė valdžia. F. J. de Paula Santandero vadovaujami respublikonų pajėgų likučiai tęsė pasipriešinimą ir susijungė su Orinoco baseine veikusiais S. Bolívaro sukilėliais. Jungtinės sukilėlių pajėgos 1819 08 07 nugalėjo ispanų kariuomenę Boyacá mūšyje. 1819 Nacionalinis kongresas Angosturoje (dabar Ciudad Bolívaras) paskelbė S. Bolívarą Kolumbijos Respublikos (Didžioji Kolumbija) prezidentu. Kolumbijos Respublika daugmaž apėmė šiuolaikinės Panamos, Kolumbijos, Venesuelos ir Ekvadoro teritorijas. 1821 priimta Kolumbijos Respublikos konstitucija. Prezidentu išrinktas S. Bolívaras, viceprezidentu F. J. de Paula Santanderas.
Naujieji laikai
Kolumbijos vidaus raida paspartėjo po 1905. Konservatorių vykdomos reformos pagerino šalies ekonominę padėtį, pritraukė užsienio investicijų, padidino prekybos apimtis. Per Pirmąjį pasaulinį karą Kolumbija išliko neutrali, tačiau dėl Europos (ypač Vokietijos) rinkų praradimo žymiai sulėtėjo šalies ekonominė raida. Dėl civilių ir kariškių nesutarimų bei regionų skirtumų Kolumbijos Respublika buvo labai nestabili. 1830 atsiskyrus Venesuelai ir Ekvadorui Kolumbijos Respublika nustojo egzistuoti. Susikūrė Naujosios Granados, Venesuelos ir Ekvadoro valstybės. 1832 priimta Naujosios Granados konstitucija apribojo Prezidento galias ir išplėtė regionų autonomiją. 1832 prezidentu tapo F. J. de Paula Santanderas. Personalizmas ir regionalizmas ir toliau dominavo menkai išsivysčiusioje šalyje, kurioje vyravo pusiau feodaliniai santykiai, nebuvo didelių miestų ir stiprių valstybės institucijų. Kilo teritorinis konfliktas su Ekvadoru. Stiprėjo nesutarimai tarp konservatorių (stiprios centrinės valdžios ir Katalikų Bažnyčios šalininkai) ir liberalų (palaikė federaciją ir valstybės atskyrimą nuo Bažnyčios).
Kolumbijos liberalų partija (įsteigta 1848) ir Kolumbijos konservatorių partija (1849) tapo pagrindinėmis jėgomis, dominavusiomis šalies politiniame gyvenime iki pat 21 a. pradžios.
1849–80 valdė liberalai. 1850 Naujojoje Granadoje panaikinta vergija ir įvykdyta žemės reforma (panaikinti indėnų bendruomeninės žemės pardavimo apribojimai). 1853 priimta nauja konstitucija, suteikta rinkimų teisė vyrams. Naujoje konstitucijoje t. p. įtvirtinti tiesioginiai prezidento ir Kongreso narių rinkimai, plati autonomija departamentams. 1857 priimtoje konstitucijoje šalies pavadinimas pakeistas į Granados Konfederaciją. 1863 priimta federalinė ir antiklerikalinė konstitucija. Šalis pavadinta Jungtinėmis Kolumbijos Valstijomis. Garantuota religijos išpažinimo laisvė. 1863–80 laikotarpis dėl daugelio tuo metu vykusių pilietinių konfliktų vėliau pavadintas pilietinių karų epocha.
Kolumbijos valstybės simboliai ir prezidento R. Núñezo portretas (komercinė litografija, 1888, Metropolitano meno muziejus)
1880 užsitikrinęs abiejų partijų – konservatorių ir liberalų – nuosaikiųjų atstovų paramą prezidentu tapo R. Núñezas. 1884 kilus liberalų maištui, siekdamas būti perrinktas jis buvo priverstas sudaryti sąjungą su konservatoriais. 1886 konstitucija sustiprino prezidento pozicijas, prasidėjo 50 m. trukęs konservatorių dominavimo laikotarpis. Grįžta prie valstybės centralizacijos ir stipraus Katalikų Bažnyčios vaidmens atkūrimo. Šalis pavadinta Kolumbijos Respublika, konstitucijoje įtvirtinti unitarinės valstybės principai. 1887 pasirašytas konkordatas su Vatikanu. Pagrindinis šalies ūkio variklis buvo eksportas. Augo trijų pagrindinių žemės ūkio produktų – tabako, chinino ir kavos pardavimai. 19 a. 8 dešimtmetyje paaiškėjo, kad dėl didelės tarptautinės konkurencijos tabakas ir chininas ateityje nebus patikimos eksporto prekės. Nuo 1880 vyraujančia ūkio šaka tapo kavamedžių auginimas.
Tęsėsi liberalų ir konservatorių kova. Liberalų partija atstovavo kavos plantacijų savininkų ir importo bei eksporto prekybininkų interesams. Ji vadovavosi valstybės nesikišimo į ekonominį gyvenimą ir laisvos prekybos doktrina. Konservatoriai rėmėsi protekcionizmo doktrina ir skatino vietos pramonės vystymąsi. Partijų tarpusavio kovų kulminacija tapo Tūkstančio dienų karas (Guerra de los Mil Días; 1899–1902), įvairiais vertinimais nusinešęs 60–130 tūkstančių gyvybių. Karą laimėjo konservatoriai.
1903 nuo Kolumbijos atsiskyrė Panama. Kolumbijos Kongresui atmetus Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pasiūlymą iškasti kanalą per Panamos sąsmauką kilo panamiečių sukilimas. Sukilėliai sudarė sutartį su JAV, pagal kurią mainais į kanalo iškasimą ir kasmetinį mokestį Panamai kanalo zonoje buvo pripažinta JAV jurisdikcija (Panamos–Jungtinių Amerikos Valstijų sutartys). Kilęs JAV ir Kolumbijos konfliktas išspręstas 1914 sutartimi. Konservatorių vyriausybė pripažino Panamą, o JAV sutiko sumokėti Kolumbijai 25 mln. JAV dolerių kompensaciją.
Kolumbijos vidaus raida paspartėjo po 1905. Konservatorių vykdomos reformos pagerino šalies ekonominę padėtį, pritraukė užsienio investicijų, padidino prekybos apimtis. Per Pirmąjį pasaulinį karą Kolumbija išliko neutrali, tačiau dėl Europos (ypač Vokietijos) rinkų praradimo žymiai sulėtėjo šalies ekonominė raida.
Naujausieji laikai
20 a. pirmoje pusėje Kolumbijoje augo JAV, silpnėjo Jungtinės Karalystės ir Vokietijos įtaka. Atkurti santykiai su JAV atvėrė duris užsienio valiutų srautams ir investicijoms. Pagrindinis užsienio valiutų šaltinis buvo kavos eksportas. 1909–28 kavos eksporto apimtys kasmet augo beveik 10 %. 20 a. 3 dešimtmečio pabaigoje kavamedžių auginimas ir prekyba kava sudarė beveik penktadalį Kolumbijos bendrojo vidaus produkto. Kitas valiutų šaltinis buvo beprocentės užsienio paskolos ir JAV sumokėta kompensacija už Panamos netekimą. Vystėsi kasybos (smaragdų, platinos) ir naftos gavybos sektorius. Priklausomybė nuo eksporto turėjo trūkumų. 20 a. 3 dešimtmečio pabaigoje kava, nafta ir bananai sudarė atitinkamai 69, 17 ir 6 proc. visos Kolumbijos eksporto apimties. Visų trijų produktų kainos smarkiai krito per pasaulinę ekonominę krizę (1929–33). Dėl ekonomikos nuosmukio konservatoriai pralaimėjo 1930 prezidento rinkimus. Prezidentu išrinktas liberalas Enrique Olaya Herrera (valdė 1930–34). Dėl blogėjančios ekonominės padėties sustiprėjo socialiniai neramumai. 1932 Peru kariuomenei užėmus Kolumbijai priklausančią Leticijos sritį Amazonės upės aukštupyje kilo Kolumbijos–Peru karas, 1934 sutartimi Leticia liko Kolumbijai (Leticijos konfliktas).
Prezidentas Alfonso Lópezas Pumarejo (valdė 1936–38 ir 1942–45) inicijavo keletą reformų, pavadintų Žygiuojančia revoliucija (La Revolución en Marcha). Svarbiausias buvo 1936 priimtas socialinis įstatymas, kuriuo faktinis žemės užvaldymas pripažintas teisiniu pagrindu naudotis ta žeme (gynė savavališkai užėmusius žemę valstiečius). Nustatyta 6 d. darbo savaitė, 8 val. darbo diena ir profesinių sąjungų teisė streikuoti iš anksto įspėjus.
20 a. 4 dešimtmetyje prasidėjo sparti Kolumbijos pramonės plėtra. Medellínas tapo svarbiausiu medvilnės ir kitų audinių gamybos centru. Labiausiai šį procesą skatino dėl 1929–33 pasaulinės ekonominės krizės sumažėjęs importuojamų prekių prieinamumas.
Kolumbija tiesiogiai nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare, nors 1943 paskelbė karą Ašies valstybėms. 1946 prezidento rinkimuose dalyvavo du liberalų kandidatai. Liberalų balsams pasidalijus rinkimus laimėjo konservatorius Mariano Ospina Pérezas. Nuo 1930 į politinio gyvenimo nuošalę nustumti konservatoriai ėmėsi grubių represijų prieš liberalus. 1948 nužudytas liberalų partijos kairiojo sparno lyderis Jorge Eliéceras Gaitánas. Kilusios riaušės (Bogotos sukilimas) yra laikomos vadinamojo Prievartos (La Violencia) laikotarpio (1948–58) pradžia.
Neramumai apėmė visą šalį, išskyrus Nariño departamento pietinę dalį ir kai kuriuos Karibų jūros pakrantės regionus. Konservatorių vyriausybė neramumams malšinti pasitelkė kariuomenę. Dėl kariškių taikomų represijų brutalumo augo gyventojų nepasitenkinimas, kaimo vietovėse kūrėsi kairiųjų jėgų ir liberalų vadovaujami savigynos būriai. 1949 liberalai atsisakė kelti kandidatūrą į prezidento postą. 1950 prezidentu tapęs vienintelis kandidatavęs konservatorius Laureano Gómezas dar sustiprino represijas ir apribojo pilietines laisves. Dėl vykdomos politikos jis prarado nuosaikiųjų konservatorių ir kariškių, su kuriais nuolat konfliktavo, paramą. Po 1953 įvykdyto, daugumos gyventojų palaikyto valstybės perversmo, prezidentu tapęs generolas G. Rojasas Pinilla stengėsi nutraukti prievartą, skatino ekonomiką. Vis dėlto, neįgyvendinus rinkimų pažadų, jo populiarumas smuko. Susivieniję konservatoriai ir liberalai privertė G. Rojasą Pinillą išvykti iš šalies.
1957 susitarta dėl Nacionalinio fronto (Frente Nacional) vyriausybės – konservatorių ir liberalų koalicijos. Susitarimas numatęs paritetinį valdymą – prezidentu pakaitomis renkamas konservatorius ir liberalas, vienodas abiejų partijų atstovų skaičius įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijose – galiojo 16 m. (keturias prezidentų kadencijas).
1958–62 prezidentu buvo liberalas Alberto Llerasas Camargo. Konservatoriaus Guillermo Leóno Valencijos (valdė 1962–66) pirmaisiais kadencijos metais įvyko peso devalvacija, infliacija pasiekė aukščiausią lygį nuo 1905. Dėl griežtų infliacijos mažinimo priemonių ir taupymo politikos didžiausiuose miestuose nedarbo lygis viršijo 10 %. Infliaciją pavyko stabilizuoti. Šalyje atsirado marksistų partizanų grupės. 1964 Kuboje studijavę kolumbiečiai įkūrė Nacionalinę išsilaisvinimo armiją (Ejército de Liberación Nacional; ELN), kuri savo veikloje vadovavosi Che Guevaros strategija, vėliau – išsilaisvinimo teologija. Grupės narių daugumą sudarė studentai ir aktyvistai. Tais pačiais metai Kolumbijos komunistų partija įkūrė savo ginkluotą sparną – Kolumbijos revoliucines ginkluotąsias pajėgas (Fuerzas Armadas Revolucionarias de Colombia; FARC). FARC buvo labiau susijusi su Sovietų Sąjungos palaikomais komunistiniais judėjimais, jos narių daugumą sudarė valstiečiai.
Trečiojo Nacionalinio fronto prezidento Carloso Lleraso Restrepo kadencijos metu (1966–70) Kolumbijos ekonomika sustiprėjo, imtasi politinių reformų siekiant užtikrinti sklandų politinį procesą Nacionalinio fronto susitarimui nustojus galios. 1968 konstitucinė reforma numatė, kad po 1974 rinkimai vėl bus konkurencingi, bet prezidentas turės užtikrinti tinkamą ir teisingą antrosios politinės jėgos atstovų skaičių prezidento kabinete ir kitose valstybės valdymo institucijose.
1970 prezidento rinkimuose Nacionalinio fronto remiamas konservatorius Misaelis Pastrana Borrero vos įveikė buvusį diktatorių G. Rojasą Pinillą. Prieš Nacionalinį frontą balsavo dauguma miestų gyventojų. Dėl sparčios vidinės migracijos 1970 pirmą kartą Kolumbijos istorijoje miestuose gyveno daugiau nei pusė visų šalies gyventojų. Tradicinės partijos miestų gyventojų interesams neatstovavo. Nepasitenkinimas 1970 rinkimais lėmė dar vienos miesto partizanų grupės – Balandžio 19 judėjimo (Movimiento 19 de abril; M‑19) atsiradimą. 1974 nustojo galios Nacionalinio fronto susitarimas. Prezidentu išrinktas liberalas Alfonso Lópezas Michelsenas.
20 a. 8 dešimtmečio viduryje Kolumbija susidūrė su nauja problema – narkotikais. 1975 Meksikai sustiprinus kovą su narkotikų prekeiviais, pagrindinio marihuanos tiekėjo vaidmenį perėmė Kolumbijos nusikalstamos grupuotės. Naudodami iš prekybos marihuana gautą pelną vadinamieji narkobaronai ėmėsi kokaino kontrabandos. Susikūrė du pagrindiniai Kolumbijos narkotikų karteliai – Medellíno (vadovas Pablo Escobaras) ir Cali. Dėl pasaulyje padidėjusios kavos paklausos ir nelegalios prekybos narkotikais išaugus užsienio valiutų srautams šalyje susidarė pinigų perteklius, nulėmęs sparčią infliaciją. Paskelbta nepaprastoji ekonominė padėtis. Priimta stabilizavimo programa (griežtos taupymo priemonės – apkarpytos viešosios investicijos ir socialinės programos, sugriežtintos kreditavimo sąlygos ir padidinta palūkanų norma) laikinai pagerino šalies finansinę padėtį, tačiau sustabdė pramonės augimą. Dėl išaugusių pragyvenimo išlaidų kilę socialiniai neramumai buvo numalšinti.
Valdant liberalui centristui Julio Césarui Turbay Ayalai (1978–82) šalis patyrė recesiją. Suintensyvėjo kairiųjų partizaninis judėjimas, sustiprėjo valdžios represijos. 1980 įvyko pirmasis Kolumbijos vyriausybės ir partizanų grupuočių atstovų susitikimas Panamoje. 1982 prezidentu išrinktas konservatorius Belisario Antonio Betancuras Cuartasas siekė pradėti taikos derybas su partizanų grupuotėmis. 1982 priimtas amnestijos įstatymas sukilėliams, pavyko įtikinti FARC ir M‑19 sudaryti paliaubų susitarimus. Tuo pat metu šalyje sustiprėjo dešiniųjų savigynos organizacijų veikla. Toliau augo narkotikų kartelių įtaka.
Prezidentas Virgilio Barco Vargasas (valdė 1986–90) nesėkmingai bandė atnaujinti derybas su kairiaisiais partizanais ir kovojo su prekyba narkotikais. Toliau stiprėjo kairiųjų partizanų ir dešiniųjų savigynos organizacijų veikla. Terorą kaip derybinės galios stiprinimo įrankį ėmė naudoti ir narkotikų prekeiviai, ypač Medellíno kartelis. 1990 per Prezidento rinkimų kampaniją narkotikų prekeiviai nužudė tris kandidatus į prezidentus ir šimtus civilių gyventojų.
Vadovaujant prezidentui Cézarui Gavirijai Trujillo (1990–94) M‑19 susitarė su vyriausybe dėl ginkluotos kovo nutraukimo ir tapo legalia politine partija. FARC ir ELN 1990 atnaujino karinius veiksmus. 1991 priimta nauja konstitucija nustatė, kad prezidentas renkamas absoliučia šalies rinkėjų balsų dauguma (jei reikia, organizuojamas antrasis rinkimų turas). JAV parėmus, paskelbtas karas narkotikų prekeiviams, išsklaidytas Medellíno kartelis.
20 a. 10 dešimtmečio pirmoje pusėje Kolumbijos bendrasis nacionalinis produktas kasmet augo beveik 3 %, laikinai sumažėjo nedarbas. Prezidentas Ernesto Samperas Pizano (valdė 1994–98) tęsė kovą su narkotikų prekeiviais, tačiau 1995 su artimiausiais bendražygiais buvo apkaltintas ryšiais su Cali karteliu. 1998 pabaigoje FARC ir ELN kontroliavo daugiau kaip 35 % šalies teritorijos. Padėtis šalyje blogėjo, atšalo santykiai su JAV.
3197
Kolumbija 21 amžiuje
21 a. pradžioje Kolumbijos politinį gyvenimą žymėjo permainingos taikos derybos su sukilėlių grupuotėmis ir tęstinė kova su narkotikų karteliais. Vyriausybėms vadovavo ir šalies politiką šiuo laikotarpiu formavo prezidentai.
1998–2002 Kolumbijos prezidento pareigas ėjęs konservatorius A. Pastrana Arango inicijavo nesėkmingas taikos derybas su sukilėlių grupuotėmis. 2001 didžiausia sukilėlių organizacija Kolumbijos revoliucinės ginkluotosios pajėgos (FARC) sutiko su paliaubomis, kai vyriausybė de facto perleido sukilėliams kontroliuoti dalį šalies teritorijos. 2002 paliaubos žlugo, kariniai susirėmimai atsinaujino. 2000 prezidento iniciatyva kovoti su narkotikų karteliais sulaukė JAV paramos ginkluote ir karine pagalba, tačiau kartelių įtaka nesumažėjo. Dėl nesėkmingų derybų su sukilėliais, nemažėjančio smurto ir ekonominės recesijos visuomenė nusivylė A. Pastranos Arango valdymu.
2002–10 Kolumbijos prezidentu dvi kadencijas (2006 perrinktas) buvo Á. Uribe Vélezas, atstovaujantis politiniam judėjimui Pirmiausia Kolumbija. 2002 jis inicijavo agresyvesnius Kolumbijos kariuomenės veiksmus prieš FARC sukilėlius. 2004 po sėkmingų derybų sutarus dėl taikos nacionalistinė sukilėlių grupuotė Jungtinės Kolumbijos savigynos pajėgos nusiginklavo. 2005 pradėtos taikos derybos su antra didžiausia kairiojo sparno sukilėlių organizacija – Nacionaline išsivadavimo armija (ENL). 2006 pasirašyta laisvos prekybos sutartis su JAV (ratifikuota 2011). 2007 deryboms su FARC patyrus nesėkmę, tarpininkauti Kolumbijos vyriausybei ir sukilėliams ėmėsi Venesuelos prezidentas H. R. Chavezas Fríasas. Šios pastangos žlugo žuvus sukilėlių lyderiui.
2008 Kolumbijai atnaujinus karinius veiksmus prieš sukilėlius kilo diplomatinis konfliktas su Ekvadoru ir Venesuela, 2009, vyriausybei suteikus JAV pajėgoms leidimą naudotis Koumbijos karinėmis bazėmis, – diplomatinė įtampa su Venesuela. Reaguodamas į Kolumbijos ir JAV karinį bendradarbiavimą Venesuelos prezidentas H. R. Chavezas Fríasas paskelbė savo šalyje karinę parengtį. 2009 prezidentas Á. Uribe Vélezas trumpam atnaujino pastangas derėtis su FARC dėl taikos. Deryboms vėl žlugus, didžiausios kairiosios sukilėlių grupuotės – FARC ir ENL – paskelbė bendrai kovosiančios su vyriausybės pajėgomis.
2010–18 dvi kadencijas (2014 perrinktas) prezidentu buvo centristinei Nacionalinės vienybės socialinei partijai (įkurta 2005) atstovaujantis J. M. Santosas Calderónas. Kaip ir kiti 21 a. Kolumbijos prezidentai, jis inicijavo taikos derybas su FARC ir ENL. 2010 atkurti diplomatiniai santykiai su Venesuela. 2011 J. M. Santoso Calderóno vyriausybė organizavo socialinę pagalbą nuo vidaus karų nukentėjusiems gyventojams. Toliau kovota su narkotikų karteliais. 2012–15 (su pertrūkiais) derybos su FARC buvo sėkmingos: vyriausybė ir sukilėliai sutarė dėl karo nusikaltimų tyrimo tvarkos ir amnestijos įstatymo.
2016 Kolumbijos vyriausybė pasirašė taikos sutartį su FARC, taip užbaigtas 52 m. trukęs sukilimas. 2017 FARC nusiginklavo ir tapo politine partija.
demonstracija, palaikanti 2016 taiką su FARC (Bogota, 2019 03 18); priekyje – senatorius Antanas Mockus, kairėje – Claudia López (nuo 2020 Bogotos merė)
Pasiekta taika pelnė J. M. Santosui Calderónui tarptautinį pripažinimą (2016 paskirta Nobelio taikos premija). Dalis Kolumbijos visuomenės į susitarimą žiūrėjo nepalankiai ir taikos sutartį atmetė per 2016 referendumą (50,2 % prieš ir 49,8 % už). Nepaisant referendumo rezultato, vyriausybė taikos sutartį patvirtino. 2017 sudarytos paliaubos su ENL sukilėliais, 2018 pradėtos taikos derybos. Opozicinės dešiniųjų partijos ir buvusio prezidento Á. Uribe Vélezo šalininkai kaltino J. M. Santosą Calderóną nuolaidžiaujant sukilėliams. Nuo 2018 prezidentas – dešiniųjų Demokratinio centro partijai (įkurta 2014) atstovaujantis Ivánas Duque Márquezas. Jis siekė peržiūrėti taikos susitarimus su sukilėlių grupuotėmis. Derybos su ENL grupuote nutrūko. 2019 kai kurie FARC vadai paskelbė kvietimą atnaujinti sukilimą. I. Duque Márquezas opozicijos kaltinamas 2018–20 organizavęs susidorojimą su opozicijos atstovais ir buvusiais sukilėliais, numalšinęs 2019 visuomenės protestus ir išvaręs iš šalies Jungtinių Tautų žmogaus teisių stebėtojus. 2022 prezidento rinkimuose nugalėjo kairiųjų atstovas, buvęs sukilėlių grupuotės M‑19 narys, Atstovų Rūmų deputatas (1991–94 ir 1998–2006), senatorius (2006–10 ir 2018–22), Bogotos meras (2012–15), partijos Humaniškoji Kolumbija (isp. Colombia Humana) įkūrėjas (2011) Gustavo Petro.
Nepaisant vidinių neramumų, Kolumbija 21 a. pradžioje sparčiai plėtojo ekonomiką. Pagal Jungtinių Tautų rengiamą Žmogaus socialinės raidos indeksą (Human Development Index), Kolumbija priskiriama besivystančių valstybių kategorijai. 2020 Kolumbija tapo 37‑ąja Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) nare. Nors padarė pažangą stiprindama saugumą, dėl problemiškos pilietinių laisvių ir žmogaus teisių padėties vertinama kaip iš dalies laisva šalis (2020 Freedom House).
Nuo 1945 Kolumbija yra Jungtinių Tautų, nuo 1948 Amerikos valstybių organizacijos narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1993.
3195
L: W. P. McGreevey An Economic History of Colombia Cambridge 1971; P. Oquist Violence, Conflict, and Politics in Colombia New York 1980; D. Pécaut L’Ordre et la violence. Évolution sociopolitique de la Colombie entre 1930 et 1953 Paris 1987.
Kolumbijos konstitucinė santvarka
Kolumbijos partijos ir profsąjungos
Kolumbijos ginkluotosios pajėgos