komà (coma < gr. kōma – miegas), ūmus sąmonės sutrikimas. Tai gyvybei pavojinga būklė, atsirandanti dėl pirminio arba antrinio galvos smegenų pažeidimo. Ligonis primena miegantį neprižadinamą žmogų. Dažniausia priežastis – išplitęs pusrutulių žievės pažeidimas, kurį sukelia apsinuodijimas vaistais, smegenų deguonies badas, išemija, medžiagų apykaitos sutrikimai dėl progresuojančių kepenų, inkstų, belatakių liaukų ligų, sutrikusi elektrolitų pusiausvyra, nenormalus gliukozės kiekis kraujuje, išplitusi infekcija. Kitos priežastys – židininis galvos smegenų pažeidimas dėl traumos, naviko, kraujosruvos, galvos smegenų infarkto, absceso. Komos gyliui vertinti plačiausiai naudojama Glasgow komos skalė. Ji nepadeda nustatyti komos priežasties, bet pakartotinai tiriant ligonį turi prognostinę vertę. Balais vertinamas ligonio atsimerkimas, kalba ir judesiai, kurie gali būti spontaniniai ar išgaunami naudojant dirgiklius – žodinį (šnekinant) arba skausminį (pvz., spaudžiant ausies spenelį, piršto nago guolį). Didžiausias sąmoningo ir kontaktiško ligonio įvertinimas yra 15 balų (koma nenustatoma), mažiausias – 3 balai (nerefleksinė koma). Koma nustatoma, jei atitinka 4–8 balus pagal šią skalę. Svarbu nustatyti išlikusias galvos smegenų kamieno refleksines funkcijas (vyzdžių reakciją į šviesą, ragenos refleksą, reakciją į skausmą, kosulį ir vėmimą bei kitas). Vertinama sausgyslinių refleksų ir galūnių raumenų tonuso simetrija, smegenų hipertenzijos požymiai (meninginiai simptomai – jiems esant atliekama juosmeninė smegenų skysčio punkcija). Vidaus organų veiklos sutrikimus padeda nustatyti bendrieji, biocheminiai ir toksikologiniai kraujo tyrimai, instrumentiniai pilvo ir krūtinės ląstos organų tyrimai; įtariant infekcinę komos priežastį atliekami kraujo, smegenų skysčio, šlapimo ir kiti pasėlių tyrimai. Galvos smegenų pažeidimas patvirtinamas kompiuterine tomografija ar magnetiniu branduolių rezonansu, epilepsiniam aktyvumui ar smegenų mirčiai nustatyti atliekama elektroencefalografija. Vertinant bendrąją ligonio būklę svarbu kūno temperatūra, odos spalva, kraujosruvos, burnos kvapas, pakitęs kvėpavimo dažnis ir širdies veikla. Prognozė priklauso nuo komą sukėlusios priežasties (lengviausiai pabundama ir mažiausiai liekamųjų reiškinių būna apsinuodijus alkoholiu ir raminamaisiais vaistais), komos gylio ir trukmės (jei koma trunka ilgiau kaip savaitę, tikimybė pasveikti labai maža). Esant pasveikimo tikimybei palaikomos gyvybinės kvėpavimo ir kraujo apytakos funkcijos, normalizuojama kūno temperatūra, malšinami traukuliai, atkuriama vandens ir elektrolitų pusiausvyra, ligonis slaugomas, maitinamas, jam taikomas gydymas pagal komą sukėlusią priežastį.
2695