komándų lògika, deontinės logikos teorija, tirianti imperatyvų raišką samprotavimuose. Ištakos aptinkamos antikos logikoje – stoikas Chrisipas parašė veikalą Apie paliepimus (neišliko). Komandų logika atsirado 20 a. antroje pusėje sukūrus deontinę logiką. Komandomis laikomos direktyvos, instrukcijos, įsakymai, reikalavimai, paliepimai, perspėjimai, komandos tiesiogine prasme. Komanda apima reikalavimą, šaltinį, adresatą, komandos pobūdį, įvykdymo sąlygą (jei tokia yra), laiką. Komandos reikalavimą sudaro teigiamas ar neigiamas komandos pobūdis, įvykdymo būdas, rezultatas. Racionaliai veikdamas komandos šaltinis (autoritetas) reikalauja iš adresato atlikti asmeniui arba jų grupei fiziškai ir psichiškai įmanomą veikseną siekiant, kad subjektas paklustų sąmoningai apsispręsdamas. Paklusimą komandai lemia jos gavėjo psichinė ir moralinė organizacija ir padėtis socialinėje struktūroje. Komandų logikos išraiškos yra: duota komanda keisti–nekeisti būvį p į būvį q, vykdyti–nevykdyti liepimą ir kitos. Komandų logikos pagrindinė problema yra komandinės išvados galiojimas. Šią lemia deontinių teiginių semantinis statusas, t. y. kokiomis sąlygomis komanda gali būti samprotavimo prielaida ir išvada. Komandų logika pagrindžiama deontinėje logikoje logiškai išvedant komandinę išvadą iš teisingumo reikšmės neturinčių prielaidų. Pagrįstumo problema išdėstoma galiojimo–negaliojimo terminais. Komandinės išvados galiojimas nustatomas teiginių logikos priemones pritaikant sekai, išreiškiančiai komandinę išvadą. Teisingumas–klaidingumas pakeičiami įvykdymo–neįvykdymo sąvokomis ir kitais jų kalbiniais atitikmenimis. Komandinė išvada laikoma pagrįstai išvesta iš prielaidų, jei šias įvykdžius kartu įvykdoma komandinė išvada. Jungtinė komanda reikalauja įvykdyti kiekvieną jos narį, disjunkcinė komanda – bent vieną iš komandų. Komandinė seka prieštaringa, jei prieštaringas bent vienas jos narys, t. y. jei dviejų jos narių reikalavimai yra prieštaringi esant tai pačiai komandos įvykdymo sąlygai.
L: N. Rescher The Logic of Commands London–New York 1966.
314