kombatántas (pranc. combattant – kovotojas), teisėtas tarptautinio ginkluoto konflikto kovos veiksmų dalyvis, įeinantis į kariaujančios valstybės ginkluotųjų pajėgų sudėtį. Kombatanto veiksmai priskiriami valstybei ir jis už juos asmeniškai neatsako, išskyrus veiksmus, kurie prilygsta karo nusikaltimams ar nusikaltimams žmoniškumui. Ginkluotą jėgą prieš kombatantą (net iki jo fizinio sunaikinimo) galima naudoti tol, kol jis priešinasi. Jei kombatantas sužeidžiamas, suserga ar dėl kitų priežasčių negali dalyvauti kovos veiksmuose ir nesipriešina, jam taikoma sužeistojo, ligonio, išsigelbėjusio iš sudužusio laivo apsauga. Patekęs į priešo rankas kombatantas turi karo belaisvio statusą. Pagal 1899 ir 1907 Hagos konvencijas dėl sausumos karo įstatymų ir papročių bei 1949 Ženevos konvencijas dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977 I papildomą protokolą dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos, kombatantais laikomi konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų kariai, savigynos ar savanorių būrių, įeinančių į ginkluotųjų pajėgų sudėtį, nariai (pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinė gvardija, Lietuvos savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos kariai), kitų savigynos ar savanorių būrių nariai (ir organizuoto pasipriešinimo judėjimo nariai), priklausantys konflikto šaliai ir veikiantys savo teritorijoje ar už jos ribų, net kai ši teritorija okupuota. Jie (pvz., įvairūs partizaniniai judėjimai – per II pasaulinį karą Lietuvoje veikusios Armijos Krajovos kariai, Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyviai) turėjo atitikti šiuos reikalavimus: turėti vadą, atsakantį už savo pavaldinius, iš toli gerai matomą sutartinį skiriamąjį atpažinimo ženklą, atvirai nešiotis ginklą, vykdyti karines operacijas laikantis karo įstatymų ir papročių.
Kombatantais dar laikomi neokupuotos teritorijos gyventojai, kurie priešui artėjant stichiškai ginkluojasi, kad jam pasipriešintų (bet nespėja susiorganizuoti į reguliarius ginkluotus būrius), atvirai nešioja ginklą, laikosi karo įstatymų bei papročių. Daugėjant netarptautinių ginkluotų konfliktų, plintant partizaninių karų ir kovos metodams, 1977 Ženevos konvencijų I papildomas protokolas kombatanto statusą t. p. pripažino nacionalinių išsivaduojamųjų judėjimų dalyviams, kovojantiems su kolonijine valdžia, svetimšalių okupacija ar rasistiniais režimais. Šiame protokole jiems numatyta galimybė naudotis tautų apsisprendimo teise pagal Jungtinių Tautų Chartiją, jei jie atvirai nešioja ginklą kiekvieno karinio susidūrimo metu ir laikosi karo įstatymų bei papročių (tokie kombatantai privalo išsiskirti iš civilių gyventojų tik tada, kai dalyvauja puolime, karinėje operacijoje ar kai rengiasi puolimui priešo ginkluotųjų pajėgų akivaizdoje). Kombatanto statusas netaikomas kariniams samdiniams ir šnipams (nors jie faktiškai dalyvauja ginkluotoje kovoje, bet laikomi karo nusikaltėliais). Asmenys, kurie naudoja ginkluotą jėgą neturėdami tam teisės, vadinami neteisėtais kombatantais (pvz., teroristinių, ekstremistinių judėjimų Hamas, al Fatach nariai, Irako ar Afganistano sukilėliai). Tokie asmenys laikomi karo nusikaltėliais daugiausia dėl kovos metodų (terorizmas), bet sulaikius jiems turi būti taikoma tokia pat kaip civiliams apsauga, jie privalo būti baudžiami už neteisėtus kovos metodus ir būdus.
73