komèdija (gr. kōmōdia < kōmos – linksmas sambūris + ōdē – daina), vienas pagrindinių dramos žanrų. Komedijos esmę apibūdina dvi sąvokos – komiškumas ir juokas. Šis yra komedijos estetinio vertinimo pagrindinė forma. Juokas būna atlaidus ir geranoriškas, kandus ir ironiškas, bet visada – kritiškas, kartais su didaktiškumo ir moralizavimo atspalviu. Komedijoje vaizduojama žmogaus ydos ir silpnybės, egoistiški, niekingi ar kitiems kenkiantys jo darbai ir siekiai. Personažas – dažniausiai paprastas visuomenės įvairių sluoksnių ir profesijų atstovas, jį domina tik buitis, asmeniniai interesai, malonumai ir nauda. To siekdami personažai pervertina savo jėgas ir gebėjimus, todėl patys ir sukuria ar patenka į tokias aplinkybes, kuriose pasirodo menki ir juokingi. Komedijos personažai pasižymi vienpusiškumu, nes kuriami hiperbolizuojant kurį nors neigiamą jų bruožą; juos charakterizuoja išvaizdos, aprangos ar poelgio detalės, kartais – specialiai parinkti vardai, dažnai – individualizuota kalba: ne vietoje vartojamos patarlės ir priežodžiai, iškraipyti tarptautiniai ar mokslo terminai, juokingi pertarai, alogiškumai, dviprasmybės, nesusipratimai (qui pro quo – kai kiekvienas kalbantysis galvoje turi skirtingus dalykus). Kartais vaizduojami ir protingi bei drąsūs veikėjai, kurie gina tikrąsias vertybes, žmogaus orumą ir sąmoju ar ironija padeda sumenkinti neigiamuosius veikėjus ir iš jų pasijuokti. Komedijai būdinga ir kolektyvinis portretas – panašių personažų grupės, kurių tikslai ir veikla atskleidžia vieno ar kito laikotarpio visuomenėje paplitusias negeroves, žalingus įpročius ir savanaudiškus savitarpio santykius.
Komedijų fabulos išgalvotos, dažnai anekdotiškos, su intrigos įvairiais niuansais (apsimetinėjimais, apgavystėmis, persirenginėjimais, provokacijomis, klaidinimais, slaptais pasiklausymais, svetimų laiškų skaitymais ir kita), nors jų šaltiniai – konkrečių epochų buities aktualijos. Komedijos veiksmas dinamiškas, bet nesilaikoma griežtesnių priežasties ir pasekmės ryšių, jis dažnai papildomas įvairiais pokštais ar specialiais epizodais personažo komiškumui atskleisti. Komedijos fabula visada baigiasi laimingai – išjuokiami naivūs, kvaili ir niekingi personažai, laimi teisieji ir dorieji. Laiminga fabula susijusi su poveikiu suvokėjui: ji įtvirtina tiesos principą, yra tam tikra psichologinė terapija (tokiems kvailiams ir nenaudėliams taip ir reikia), leidžia pailsėti ir juoku atsikratyti slegiančios nuotaikos, nes iš anksto žinoma komedijos baigtis nuteikia juokui.
Literatūros tyrinėtojai skiria intrigų ir charakterių komedijas. Intrigų komedija remiasi išradinga fabula ir efektingomis komiškomis situacijomis, charakterių komedija – įsimenamais komedijų personažais. Pagal personažų veiklą ir dėl jos kylančio juoko pobūdį komedijos yra humoristinės ir satyrinės. Humoristinės komedijos vaizduoja privačią žmonių buitį ir darbus be visuomenei žalingos įtakos; jų personažai turi ir patrauklių bruožų, dėl ydų ir silpnybių nukenčia tik patys, todėl juokas geraširdiškas, nepiktas, pamokantis. Prie humoristinės komedijos šliejasi lyrinė ir herojinė komedija, t. p. vodevilis. Satyrinės komedijos objektas – didelės visuomenės blogybės, jų personažai – ne vien juokingi, bet ir keliantys grėsmę kitiems, todėl juokas yra negailestingas, piktas, kandus. Satyrinės komedijos specifinė forma – farsas, grubiu išoriniu veiksmu ir šiurkščia, stačiokiška kalba išjuokiantis žmonių ydas.
Komedijos ištakos – senovės Graikijos žemdirbių karnavalinės eisenos ir pramogos su dainomis dievo Dioniso garbei. Vėliau atsirado fabula – juokingas įvykis, komedijos tapo teatro vaidinimų sudėtine dalimi. Žymiausi antikos laikų komediografai – Aristofanas, Menandras, Plautas, Terencijus. Renesanso, baroko ir vėlesniu laikotarpiu komedijas rašė anglas W. Shakespeare’as, ispanai Lope de Vega, P. Calderónas de la Barca, italas C. Goldoni, prancūzai Molière’as, P.‑A. de Beaumarchais. 16 a. Italijoje atsirado improvizacinė kaukių komedija (commedia dell’arte), vėliau paplito Europos įvairiose šalyse. 19 a. realistines komedijas rašė rusų rašytojai A. Gribojedovas, N. Gogolis, A. Ostrovskis. 20 a. komedija keitėsi, įgijo atviro formos sąlygiškumo ir dramos bei tragikomedijos bruožų. Reikšmingų komedijų sukūrė anglų dramaturgas G. B. Shaw, vokiečių – B. Brechtas, italų – L. Pirandello, Šveicarijos – M. Frischas, F. Dürrenmattas, rusų – V. Majakovskis, J. Švarcas, N. Pogodinas, S. Michalkovas.
Komedija lietuvių literatūroje
16–17 a. komedijas vaidino italų kaukių trupės, Vilniaus universiteto studentų, mokykliniuose Vilniaus, Kražių teatruose buvo statoma viduramžių tipo komedijos, komiški prologai, farsai lotynų kalba. Lietuviškos komedijos atsirado 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje. Humoristines komedijas iš valstiečių, bajorijos atstovų ir miestelėnų buities rašė Keturakis, Žemaitė, G. Petkevičaitė-Bitė (ir kartu su Žemaite, slapyvardžiu – Dvi Moteri), L. Didžiulienė-Žmona, Vydūnas, S. Pundzevičius-Petliukas ir kiti. Vėliau S. Kymantaitė-Čiurlionienė, P. Vaičiūnas, A. Gricius kritikavo ir išjuokė valdininkiją – beatodairišką valdžios troškimą, moralinį pažeidžiamumą, dviveidiškus santykius; tose komedijose yra nemažai satyrinių elementų. Nuo 20 amžiaus vidurio lietuvių komedija yra įvairesnės tematikos ir žanrinių atspalvių: jose siejami lyrika ir humoras (B. Dauguviečio, V. Miliūno, J. Skliutausko), buitis ir fantastika, realybė ir absurdas, farsas, klounada ir politinės realijos; komedijos ne visada baigiasi laimingai, todėl juokas su kartėliu ir sarkazmu būdinga A. Landsbergio, K. Ostrausko, K. Sajos komedijoms.
L: P. Česnulevičiūtė Komedija / Dramos pasaulis Vilnius 1996; E. Olson The Theory of Comedy Bloomington 1968; J. Borev Komičeskoe Moskva 1970; M. Charney Comedy High and Low: An Introduction to the Experience of Comedy New York 1978; H. Levin Playboys and Killjoys: An Essay on the Theory and Practice of Comedy Oxford 1987.
2677