komèdija (gr. kōmōdia < kōmos – linksmas sambūris + ōdē – daina), vaidybinio kino žanras. Pagal santykį su vaizduojamu objektu skiriama lyrinė, satyrinė, absurdo komedija, kino parodija, tragikomedija, pagal sąlygiškumo laipsnį – ekscentrinė, fantastinė komedija, kino vodevilis ir kita. Komedijos estetika grindžiama komiškumu, kuris sukuriamas tikslo ir jo siekimo būdų neatitikimu, rodant netikėtas arba vis pasikartojančias situacijas, išryškinant kokius nors charakterio bruožus, siejant nesuderinamus dalykus, naudojant kino triukus. Kino komedijos naudoja literatūros, teatro komiškumo kūrimo priemones.
Pirmąja kino komedija galima laikyti per pirmąjį brolių A. Lumière’o ir L. Lumière’o kino seansą parodytą filmą Aplaistytas laistytojas (L’Arroseur arrosé 1895), kurį sudaro viena komiška situacija (gagas). Kino triukus komizmui sukurti fantastinėse fejerijose naudojo prancūzų režisierius G. Mélièsas.
20 a. 2 dešimtmečio pradžioje komedija susiklostė kaip savarankiškas kino žanras (vienas pirmųjų vaidybinio kino žanrų). Didelę įtaką šio žanro raidai padarė Jungtinių Amerikos Valstijų režisieriaus M. Sennetto greito veiksmo komedijos (slapstick comedy), kurioms būdinga ilgai trunkančios komiškos gaudynės, kautynės, karikatūros, komikso bruožai. Pirmosios kino komedijos buvo grindžiamos sąmojingu dinamišku veiksmu, farsu, triukais, naudota cirko, varjetė formos, burleska, pantomima, bufonada (pirmieji kino komikai dažniausiai buvo cirko, miuzikholų artistai), aktoriai (A. Deedas, M. Linderis, abu Prancūzija, R. C. Arbuckle’is, Ch. Chaplinas, B. Keatonas, H. Langdonas, H. Lloydas, visi Jungtinės Amerikos Valstijos) kūrė personažus kaukes (Storulis, Dendis, Valkata). Kino komedijos žanrą ištobulino aktorius ir režisierius Ch. Chaplinas, jis komiškumą papildė romantiškomis, lyriškomis, dramatiškomis intonacijomis. Kino žanrų parodijų sukūrė B. Keatonas. Rusijoje sukurta ekscentriškų kino parodijų (režisieriai L. Kulešovas, A. Medvedkinas, J. Protazanovas), lyrinių komedijų su bufonados elementais (režisierius B. Barnetas).
Atsiradus kine garsui pagrindine komizmo kūrimo priemone tapo šmaikštūs, kartais absurdu, paradoksais grindžiami dialogai, kalambūrai (aktoriai D. Kaye, broliai Marxai, visi Jungtinės Amerikos Valstijos). Jungtinių Amerikos Valstijų aktorių S. Laurelio ir O. Hardy duetas sukūrė nebyliojo kino veiksmo komedijos principais grindžiamų situacijų komedijų. 4 dešimtmečio Austrijos kino komedijoms (aktoriai H. Moseris, H. Qualtingeris) būdinga iš teatro perimta improvizacinio kabareto tradicija, politinės užuominos. Holivude išsirutuliojo sofistinė komedija (sophisticated comedy), kurioje dažniausiai vaizduojamas aukštuomenės gyvenimas, komizmas kuriamas rafinuotu, kandžiu, dažniausiai lyčių kovą perteikiančiu dialogu (režisierių G. Cukoro, B. Edwardso, H. Hawkso filmai). Lyrinių socialinių komedijų apie paprastus žmones sukūrė režisierius F. Capra, socialinių satyrų – režisierius P. Sturgesas (Jungtinės Amerikos Valstijos). 4–6 dešimtmetyje paplito muzikinės kino komedijos, jos itin populiarios buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose (režisieriai S. Donenas, V. Flemingas, E. Lubitschas, V. Minnelli, M. Sandrichas, aktoriai F. Astaire’as, M. Chevalier, D. Durbin, F. Gaál, J. Garland, J. MacDonald, M. Rooney, Sh. Temple, M. West), Rusijoje (režisieriai G. Aleksandrovas, I. Pyrjevas, E. Riazanovas, aktoriai L. Gurčenko, M. Ladynina, L. Orlova, M. Utiosovas). Daugelis šalių turėjo savo garsius komikus (Cantinflasas, Meksika, A. Dymsza, Lenkija, I. Iljinskis, Rusija, Totò, Italija, A. Guinnessas, N. Wisdomas, abu Didžioji Britanija), kurie kūrė nacionalinį charakterį apibendrinančius tipažus.
20 a. viduryje iškilo savita prancūzų kino komedijos mokykla (režisieriai M. Allégret, Christianas‑Jaque’as, S. Guitry, M. Pagnolis, aktorius ir režisierius P. Étaix, aktoriai Arletty, Bourvilis, Fernandelis, M. Simonas). Režisieriaus R. Clairo nebyliojo kino ir vėlyvosiose komedijose keliamos dorinės, politinės problemos, susipina poetiškumas, ironija, fantazija. Subtilus humoras, šiuolaikinės visuomenės gyvenimo būdo kritika būdinga prancūzų režisieriaus ir aktoriaus J. Tati komedijoms, kuriose jis kūrė naivaus, uždaro, nerangaus keistuolio paveikslą. Kino vodevilio tradicijas plėtojo aktorius L. de Funèsas. Paradoksalių kino komedijų sukūrė režisierius É. Molinaras. 6 dešimtmetyje–8 dešimtmečio pradžioje suklestėjo italų kino komedijos (režisieriai P. Germi, N. Loy, M. Monicelli, D. Risi, L. Wertmüller, L. Zampa, aktorius ir režisierius V. De Sica, aktoriai V. Gassmanas, G. Lollobrigida, S. Loren, N. Manfredi, M. Mastroianni, A. Sordi, U. Tognazzi). Filmuose buvo pašiepiamas šeimyninis gyvenimas, miesčioniškumas, nacionalinis charakteris.
20 a. antroje pusėje komedijose dažniau pradėta kelti aktualias problemas, suklestėjo socialinės satyros, tragikomedijos (režisieriai L. G. Berlanga, L. Buñuelis, abu Ispanija, M. Ferreri, Italija, R. Altmanas, S. Kubrickas, abu Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžiosios Britanijos kino ir televizijos kūrėjų grupė Monty Python, K. Hoffmannas, Vokietijos Federacinė Respublika), joms būdinga farso, grotesko, siurrealizmo, absurdo elementai, juodojo humoro stilistika. Socialistinio gyvenimo tikrovę išjuokė ir kritikavo Rytų Europos šalių kino komedijos (režisieriai V. Chytilová, M. Formanas, abu Čekija, T. Chmielewskis, J. Machulskis, M. Piwowskis, visi Lenkija). Tragikomiškas juokas būdingas Sakartvelo kino komedijos mokyklai (režisieriai R. Čcheidze, O. Joseliani, I. Kvirikadze, N. Mčedlidze, E. Šengelaja). Rusijoje populiarios buvo režisieriaus L. Gaidajaus ekscentriškos kino komedijos, šiuolaikinės tematikos psichologinių komedijų sukūrė režisierius E. Riazanovas.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje paplito romantinė komedija (aktorius H. Grantas, Didžioji Britanija, aktorė J. Roberts, Jungtinės Amerikos Valstijos), kuriama daug kitų žanrų filmų (katastrofų, siaubo, fantastinių) parodijų (režisierius M. Brooksas, Jungtinės Amerikos Valstijos, režisierius J. Chanas, Honkongas). Populiarioji masinė kultūra išjuokiama ispanų režisierių J. B. Lunos, F. Truebos komedijose, režisieriaus P. Almodóvaro ankstyvuosiuose filmuose. Jungtinių Amerikos Valstijų inteligentijos gyvenimo satyrų sukūrė aktorius ir režisierius W. Allenas. Juodasis humoras, ironija būdinga Coenų (Jungtinės Amerikos Valstijos) komedijoms. Kino komedijai įtaką daro televizijos humoristinės laidos, kuriose debiutavo daug kino komikų (J. Carrey, S. Martinas, E. Murphy, R. Williamsas, visi Jungtinės Amerikos Valstijos, T. Kitano, Japonija).
Lietuvoje pirmosios nebyliojo kino komedijos sukurtos 1931 (kartu tai pirmieji vaidybiniai filmai) – trumpametražė Sužieduotinis per prievartą (spaudoje dar vadintas Sužieduotinis per erškėčius, režisierius P. Malinauskas) ir ilgametražė Jonukas ir Onutė (režisieriai J. Linartas, V. Sipaitis). Lietuvos kaimo gyvenimas buvo vaizduojamas buitinėje komedijoje Kol nevėlu (1957, režisieriai J. Fogelmanas, V. Žalakevičius), satyroje Kalakutai (1959, režisierius V. Mikalauskas). Režisierius R. Vabalas sukūrė sąlygiško pasakojimo politinę satyrą su grotesko elementais Marš, marš, tra‑ta‑ta! (1964). Pagal rašytojo S. Šaltenio kūrinius sukurtos tragikomedijos Riešutų duona (1977, režisierius A. Žebriūnas) ir Mėnulio Lietuva (1997, režisierius G. Lukšas).
Lietuvos televizijoje režisierius B. Bratkauskas sukūrė satyrinę muzikinę komediją Dičiaus karjera (1980, pagal T. Tilvytį), režisierius A. Lapėnas ekranizavo P. Treinio Kukučio sakmes (1987).