komendãcija (lot. commendatio – rekomendacija, pritarimas), vidurinių amžių Vakarų Europoje dviejų laisvų žmonių sutartis, pagal kurią vienas jų, socialiai ar materialiai silpnesnis (būsimasis vasalas), kartu su savo giminaičiais atsiduoda stipresniojo (būsimo pasaulietinio ar bažnytinio senjoro) globai ir prisiekia jam ištikimybę. Vasalas asmens laisvės neprarasdavo. Komendacijos atsirado 7 a. Frankų valstybėje, iš pradžių buvo privatus, nuo Karolingų laikų – viešas aktas. Komendacijos tapo veiksniu, kuris leido turtingiesiems sukurti priklausomų žmonių sluoksnį, bei vienu pagrindinių feodalinės sistemos institutų. Plečiantis komendaciniams ryšiams valstybės aukščiausiosios valdžios galimybės kontroliuoti pavaldinius silpnėjo.
2271