kometos

kometos sandara: 1 – branduolys, 2 – koma, 3 – dujų uodega, 4 – vandenilio apvalkalas (iš Žemės nematomas), 5 – dulkių uodega (brūkšninė linija rodo kometos orbitą), S – saulė

komètos (gr. komētēs – uodegota žvaigždė), uodegótosios žvagždės, mažieji Saulės sistemos kūnai, skriejantys labai ištęstomis orbitomis, įvairiai pasvirusiomis į Žemės orbitos plokštumą. Kometos turi kietą branduolį, arba kometoidą (jo skersmuo 1–20 km, pasitaiko ir didesnio skersmens), susidedantį iš sušalusių dujų ir dulkių. Kai kometos priartėja prie Saulės iki maždaug Jupiterio–Marso orbitos, ledas ima sublimuoti, susidaro kometos atmosfera, vadinama koma, arba skraiste (jos skersmuo gali būti iki milijono kilometrų), dažnai susidaro dulkių ir dujų uodegos, dažniausiai nukreiptos nuo Saulės. Jei kometos turi didesnį branduolį ir priartėja prie Žemės iki kelių dešimtųjų au nuotoliu, ją galima matyti plika akimi. Kometos ryškis ir išvaizda priklauso nuo atstumo iki Saulės ir Žemės. Pro teleskopą galima pamatyti komą ir uodegą, kartais branduolį. Tiriant kometas erdvėlaiviais paaiškėjo, kad kometos branduoliai yra netaisyklingos formos ledo dariniai, padengti krateriais ir Saulės šviesą mažai atspindinčiomis dulkėmis. Kometos branduoliai sudaryti iš vandens ledo, organinių medžiagų, silikatų, anglies, anglies monoksido, anglies dioksido, metanolio, metano, amoniako ir kita.

Kometos uodega spindi išsklaidyta Saulės ir jos sužadintų molekulių skleidžiama šviesa. Uodegos forma ir dydis priklauso nuo uodegos dalelių cheminės sudėties, jų masės ir greičio bei atstumo nuo Saulės. Maždaug kas 10–15 m. danguje pasirodo labai ryškios kometos, kurių uodegos driekiasi dešimtis ir šimtus mln. kilometrų. Kometos judėjimą trikdo didžiosios planetos, ypač Jupiteris ir Saturnas, ir keičia jų orbitas. Dauguma kometų yra neperiodinės (jų orbitos – parabolės arba hiperbolės) ir pralekia pro Saulę tik 1 kartą. Periodinės kometos (jų orbitos – elipsės) skirstomos į trumpaperiodes (periodas mažiau kaip 200 m.) ir ilgaperiodes (periodas nuo 200 iki kelių tūkst. metų). Žinoma apie 600 trumpaperiodžių kometų. Jos skrieja netoli Žemės orbitos plokštumos. Periodinių kometų medžiaga pamažu sklaidosi ir kiekvieną kartą kometai sugrįžtant prie Saulės jos branduolio masė sumažėja, kol galiausiai jis visai suyra. Branduolio kietosios dalelės pasiskirsto išilgai orbitos ir Žemei kertant kometų orbitą gali sudaryti meteorų srautą (pvz., Drakonidai siejami su Giacobini ir Zinnerio kometa, perseidai – suSwifto ir Tuttle’io kometa). Kometos praskriedamos arti Saulės dėl labai aktyvaus branduolio medžiagos sublimavimo gali suirti, o dėl Saulės ar planetų gravitacinės traukos nukristi į jas (Shoemakerių ir Levy 9 kometa 1994).

Pagal J. H. Oorto hipotezę, kometos susidarė vienu metu kaip ir planetos, o į Saulės aplinką patenka iš sferinės formos kometų debesies (Oorto kometoidų debesis), gaubiančio Saulės sistemą toli už Plutono orbitos ir besitęsiančio nuo apie 20 000 iki apie 200 000 au atstumu nuo Saulės. Dalis trumpaperiodžių kometų atskrieja prie Saulės iš disko formos Kuiperio‑Edgewortho juostos, esančios už Neptūno orbitos. Kasmet iš Žemės observatorijų atrandama 20–40 naujų kometų, dar daugiau jų atrandama arti Saulės stebint į kosmosą iškeltais teleskopais (pvz., SOHO observatorija). Naujai atrastos kometos pavadinamos atradėjo pavarde arba mokslinio projekto pavadinimu, pažymima, kuriais metais atrastos, ir prirašoma raidė, rodanti atradimo pusmėnesį. Iki 2021 į katalogus įtraukta apie 4584 kometos su patikimai apskaičiuotomis orbitomis.

kai kurių kometų orbitos

Hale’io ir Boppo kometa, matyta Lietuvoje 1997 balandžio mėnesį

Pirmųjų žinių apie kometų pasirodymą ir judėjimą randama senovės Kinijos raštuose. Iki 17 a. kometos buvo laikomos atmosferos reiškiniais, nors T. Brahe 1577 išmatavęs kometos paralaksą įrodė, kad ji yra atskiras kosminis kūnas, esantis toliau už Mėnulį. Atradus visuotinės traukos dėsnį, E. Halley 1705, H. W. M. Olbersas 1797 sukūrė kometų orbitų skaičiavimo metodiką. 19 a. pabaigoje kometas pradėta fotografuoti ir tyrinėti jų cheminę sudėtį spektroskopiniais metodais. F. L. Whipple’is 1950 iškėlė hipotezę, kad kometoidas sudarytas iš ledo ir dulkių. Iki 21 a. pradžios susiklostė keletas kometoidų sandaros aiškinimų – apibūdinami kaip panašūs į purviną sniego gniūžtę ar purviną ledkalnį, ar purvo kamuolį su ledo priemaišomis. Kosminiai aparatai tyrė Giacobini ir Zinnerio (1985), Halley (1986), Borrelly (2001) ir Wildo 2 (2004) kometas.

2005 liepos mėnesį erdvėlaivis Deep Impact į Tempelio 1 kometos branduolį paleido masyvų (370 kg) zondą, kuris paviršiuje išmušė kraterį ir erdvėje paskleidė daug kometos medžiagos. Šis tyrimas suteikė labai daug naujų žinių apie kometoidų struktūrą ir jų sudėtį. 2004 į Čuriumovo ir Gerasimenkos kometą paleistas erdvėlaivis Rosetta, kuris ją pasiekė 2014 rugpjūčio mėnesį, o 2014 11 12 ant kometos branduolio nuleistas zondas. Lietuvoje atrastos 26 naujos kometos (Černio kometos), iš jų kometa C/1983 O1 Černis turėjo vieną didžiausių (apie 60 km) ir aktyviausių branduolių.

1

529