kòmiškoji òpera, operos atmaina. Susiklostė kaip atsvara vadinamosioms rimtosioms operos atmainoms (opera seria, lyrinė tragedija ir kita). 18 a. pr. Italijoje atsirado opera buffa, Prancūzijoje – opéra comique, Anglijoje – dainų opera, Vokietijoje ir Austrijoje – zingšpylis, 18 a. pab.–19 a. pr. Ispanijoje – tonadilja. Komiškosios operos siužetų tematika įvairi, dažnai vengta antikinių mitologinių, istorinių siužetų. Būdinga buitinė melodika, kasdieniški veikėjai ir aplinka, dinamiški ansambliai. Įvairių šalių komiškosios operos turėjo savitų bruožų: šnekamieji dialogai būdingi zingšpyliui ir opéra comique, rečitatyvai – opera buffa.
Komiškosios operos (zingšpylio, opera buffa) tradicijos išplėtotos ir apibendrintos W. A. Mozarto kūriniuose (Pagrobimas iš seralio 1782, Figaro vedybos 1786 ir kt.), jomis rėmėsi 19 a. vokiečių romantinė opera (C. M. von Weberio kūryba). Geriausia italų komiškąja opera laikoma G. Verdi Falstafas (1893). Nuo 19 a. komiškoji opera įgavo dramatiškų bruožų (G. Bizet Karmen, pastatyta 1875); jos satyrinius elementus perėmė ir išplėtojo operetė. Komiškajai operai artimi miuziklo, muzikinės komedijos žanrai.