komiškùmas (gr. kōmikos – juokingas), estetologinė kategorija – juokingos situacijos, šmaikštūs prasmių pakeitimai bei dvasinė žaismė prasmėmis, taip pat žmogaus elgesio, vaidmens ar charakterio neatitikimas esamų sąlygų arba vertingumo. Komiškumo samprata aprėpia įvairias pajautas ir jas išreiškiančias formas (subtilų humorą, intelektualiai agresyvius anekdotus, dviprasmybes plėtojančią ironiją, cinišką sarkazmą ir kita). Komiškumas reiškiasi kasdieniame gyvenime, kai kuriose meno šakose, retorikoje, žaidimuose ir kitose estetinės veiklos srityse. Estetikos istorijoje komiškumas ir jo raiškos formos apibūdinamos įvairiai. Komiškumas buvo aiškinamas priešinant jį tragiškumui, kilnumui, didingumui, rimtumui, tobulumui, subtilumui, normalumui ir kitiems idealams. Komiškumo kilmė dažnai siejama ne tik su juoką keliančiais, bet ir su smerkiamais reiškiniais, kuriems nelinkstama pritarti. Komiškumą žymi ir įprasmina nuojautų, išgyvenimų, emocijų ir kitų pajautos formų išraiškos įvairovė (gestai, mimika, intonacijos, juokas, vaizdai, tekstai). Skiriamos komiškumo rūšys: šmaikštumas, pokštas, pašaipa, humoras, ironija, alegorija, groteskas, pajuoka, sarkazmas. Meninėje veikloje dažniausiai reiškiamas žanrais: komedija, satyra, opera buffa, burleska, vodeviliu, farsu, epigrama, feljetonu, anekdotu, parodija, humoreska, karikatūra, šaržu. Estetinėje veikloje komiškumas kuriamas įvairiais būdais – menkinimu, žodžių dviprasmybe, juoką keliančiais gestais, mimika, netikėtomis situacijomis bei prasmės transformacijomis ir veikėjų poelgiais. Kiekviena meno šaka ir žanras turi savitą komiškumo raiškos priemonių visumą. Dažniausiai komiškumo efektas kyla iš priešingų pajautų susidūrimo, kuris įgalina žaidimą prasmėmis. Jo galimybes ir jų apraiškas lemia kultūrų įvairovė, istorinės formos ir asmenybės dvasinis turtingumas. G. W. F. Hegelis teigė, kad išplėtotas humoro jausmas yra proto galių rodiklis. Komiškumo įvairius aspektus aptarė įvairių šalių filosofai, estetologai bei literatūros tyrinėtojai – Platonas, Aristotelis, I. Kantas, G. E. Lessingas, Jeanas Paulis, F. Schlegelis, J. L. Tieckas, K. W. F. Solgeris, A. Schopenhaueris, H. Plessneris, F. G. Jüngeris, H. Bergsonas, S. Freudas, M. Bachtinas, V. Proppas.
384