komjaunmas, SSRS visuomeninė politinė jaunimo organizacija, veikusi 1918–91. Vadovaujama ir kontroliuojama Sovietų Sąjungos komunistų partijos. Komunistinėje totalitarinėje sistemoje komjaunimo uždavinys buvo palaikyti komunistų partijos ryšį su jaunimu, įvairiapusiškai jį veikti, komunistiškai auklėti.
Iš pradžių organizacija vadinta Rusijos komunistine jaunimo sąjunga, nuo 1926 – Visasąjungine Lenino komunistine jaunimo sąjunga. 1918 turėjo 20 000, 1954 – 18,8 mln., 1988 – apie 40 mln. narių (8–9 dešimtmetyje priklausė dauguma jaunimo; visuomenei įteigta nuostata, kad būti komjaunimo nariu yra privalu – komjaunuoliams teikta pirmenybė priimant į aukštąsias mokyklas, darbą). Priklausė jaunimas nuo 14 iki 28 metų, vadovai galėjo būti (ir dažniausiai būdavo) vyresni.
Komjaunimas siekė komunistiškai auklėti jaunimą, rengti būsimuosius SSKP narius (komjaunimas – vadinamasis SSKP rezervas). Buvo vienintelė legali SSRS jaunimo organizacija, todėl darė jam didelę įtaką (komjaunuoliais yra buvę apie 70 % 21 a. pradžios Rusijos suaugusių gyventojų). Tiesioginės įtakos SSKP politikai ir sovietų valdžiai komjaunimas neturėjo, bet aktyvi veikla šioje organizacijoje palengvindavo karjerą komunistų partijoje (pvz., J. Andropovas 1940–44 buvo Karelijos komjaunimo CK I sekretorius). SSKP pasitelkdavo komjaunimą savo politikai ir uždaviniams įgyvendinti – komunistinėms talkoms, žemės ūkio kolektyvizacijai, šalies militarizavimui, negyvenamų plotų kolonizacijai (Rusijos šiaurė ir Tolimieji Rytai, plėšinių kampanija Kazachijoje ir kitur), vadinamosioms socializmo statyboms (3 dešimtmetyje Magnitogorsko, Komsomolsko prie Amūro, 8 dešimtmetyje – Baikalo-Amūro magistralės ir kitoms; čia kartais komjaunimo darbu buvo pridengiamas nemokamas ar menkai mokamas politinių kalinių ir tremtinių darbas). Komjaunimas vadovavo vaikų organizacijoms: pionieriams (10–16 metų) ir spaliukams (8–11 metų).
Yrant SSRS, komjaunimo nepaprastasis suvažiavimas 1991 09 nutraukė organizacijos veiklą.
1412
Komjaunimas Lietuvoje
Lietuvoje komjaunimas veikė 1919–90. Įkurtas 1919 Vilniuje. Nuo 1920 veikė kaip Lietuvos komunistų partijos vadovaujama ir kontroliuojama antivalstybinė nelegali Lietuvos komunistinė jaunimo sąjunga. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą, ji buvo legalizuota ir tapo SSRS komjaunimo padaliniu, pavadintu Lietuvos Lenino komunistine jaunimo sąjunga. Lietuvos komjaunimas vadovavosi Sovietų Rusijos, vėliau – SSRS komjaunimo įstatais. 1919 turėjo 440 narių, 1941 – apie 7000, 1945 – 3800, 1950 – apie 52 600, 1970 – apie 272 800, 1980 – apie 441 700, 1986 – apie 518 000.
Nuo 1940 06 komjaunimas prisidėjo prie Lietuvos valstybės sunaikinimo, jos inkorporacijos į SSRS, sovietizacijos, represijų. daugiau kaip 570 komjaunimo narių dirbo centrinėse sovietų valdžios įstaigose, buvo nacionalizuotų įmonių vadovai. 1944 antroje pusėje–1953 komjaunimo aktyvistai padėjo įtvirtinti sovietinę okupacinę valdžią: stribų būriuose kovojo su ginkluotu antisovietiniu pasipriešinimu, dalyvavo masiniuose gyventojų trėmimuose, vykdė kolektyvizaciją.
Komjaunimas tarp jaunimo skleidė antireliginę propagandą, sovietinę ideologiją (marksizmą‑leninizmą). Buvo SSRS komunistų partijos teritorinio padalinio – Lietuvos komunistų partijos rezervas. Ilgainiui (20 a. 7–8 dešimtmetyje) komjaunimas tapo masine, formalia, amorfine organizacija. Nepriklausymas jai dažniausiai buvo traktuojamas kaip antisovietinė nuostata arba nepritarimas sovietinei valdžiai.
1988 vasarą prasidėjusį tautinio atgimimo sąjūdį parėmė daugelis komjaunimo narių. Lietuvos komjaunimas 1989 atsiskyrė nuo SSRS komjaunimo (Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos Centro komiteto I sekretoriumi tapo A. Macaitis), 1990 veiklą nutraukė.
Komjaunimas leido žurnalus Jaunimo gretos (1944–89), Nemunas (1967–90) ir laikraščius Komjaunimo tiesa (1940–89), Lietuvos pionierius (1946–89).
-Lietuvos komunistinė jaunimo sąjunga; -Lietuvos Lenino komunistinė jaunimo sąjunga; -Rusijos komunistinė jaunimo sąjunga; -Visasąjunginė Lenino komunistinė jaunimo sąjunga; -VLKJS
L: Lietuvos komjaunimas skaičiais Vilnius 1980.