komparatyvzmas, komparatyvstika (lot. comparativus – lyginamasis), socialinių ir humanitarinių mokslų pakraipa; tarpdisciplininė kompleksinė metodologija. Išsiplėtojo iš tradicinio lyginamojo metodo. Terminas pirmiausia įsitvirtino Rytų ir Vakarų civilizacijų lyginamosiose studijose. Dabartiniame moksliniame diskurse komparatyvizmu vadinami daugiamačiai tarpdalykiniai tyrinėjimai, turintys aiškias tyrinėjimo strategijas ir metodus. Komparatyvizmas tampa vyraujančia humanitarinių mokslų tendencija, atspindinčia naujus metacivilizacijos kultūros ir įvairių civilizacinių pasaulių kultūros vertybių bei simbolių sąveikos procesus. Komparatyvistinių studijų tikslas – atmetant europocentristinius, azijocentristinius ir kitus etnocentristinius mąstymo stereotipus suprasti kultūrų tradicijas, humanistikos problemas tyrinėti globalios kultūrinės įvairovės aspektu.
Komparatyvistinėse studijose skiriamos dvi teorinės nuostatos: pirmuoju atveju lyginamos ir analizuojamos tipologiškai artimos universalijos, antruoju – konkretūs kultūros subjektai ar jų sudėtinės dalys. Šiuolaikinių komparatyvizmo studijų prielaidos – įsitikinimas, kad visos civilizacijos ir kultūros turi daug bendrų mokslinei analizei prieinamų pamatinių struktūrų ir bruožų; pripažįstamos skirtingos civilizacijų, kultūrų, tautų, etninių grupių, istorinių epochų mąstymo ir vertybinių sistemų kategorijos; teigiama sociokultūrinio organizmo sugretinimo ir palyginimo galimybė. Komparatyvistinėje analizėje skiriami du tyrinėjimo aspektai – diachroninis ir sinchroninis. Pagal lyginamų objektų dydį skiriama makrokomparatyvistika ir mikrokomparatyvistika. Abiejuose lygmenyse taikomos tekstinės, funkcinės, vertybinės, kompleksinės ir kitos analizės metodologinės prieigos.
Raida
Komparatyvizmo užuomazgų būta antikoje, senovės Indijoje, Kinijoje, arabų ir kitose islamo šalyse, pirmieji autoriai – Voltaire’as, A. H. Anquetilis-Duperronas, F. Schlegelis, A. Schopenhaueris. Komparatyvistinės metodologijos principai formavosi įvairiuose humanitariniuose ir socialiniuose moksluose: filosofijoje (O. Spengleris, P. Masson-Ourselis), orientalistikoje (P. Deussenas, F. M. Mülleris), istorijoje (H. Pirenne’as, L. P. V. Febvre’as, A. Toynbee, N. Konradas, F. Braudelis), kalbotyroje (K. Brugmannas, B. G. G. Delbrückas, H. Paulis, A. Meillet), sociologijoje (É. Durkheimas, M. Maussas, M. Weberis), antropologijoje (L. Frobenius, F. Boasas, B. Malinowskis, A. R. Radcliffe’as-Brownas), menotyroje (J. Strzygowskis, A. Warburgas, H. Focillonas, J. Baltrušaitis), psichologijoje (C. G. Jungas, E. Frommas), lyginamuosiuose liaudies pasakų, folkloro tyrinėjimuose (T. Benfey), krikščionių ir indų religijų studijose (R. Otto) ir kitose srityse.
20 a. pirmoje pusėje vyravo Frankofonijos šalių mokslininkų (L. Courajod, A. Meillet, H. Pirenne’o, É. Durkheimo, M. Mausso, M. Blocho, L. Febvre’o, H. Maspero, L. Massignono, G. Dumézilio, P. Massono-Ourselio, F. Baldenspergerio, P. van Tiegheno, F.‑M. Guyard’o, H. Focillono ir kitų) tyrinėjimai. Po Antrojo pasaulinio karo susikūrė tarptautinis komparatyvizmo centras Honolulu universitete Havajuose; rengiamos tarptautinės konferencijos Rytų ir Vakarų kultūrų sąveikos temomis, periodiniuose leidiniuose skelbiama jų medžiaga. 20 a. pabaigoje Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje, Indijoje, Kinijoje, Rusijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse įkurti komparatyvistinių studijų centrai, leidžiami žurnalai (Philosophie East and West, nuo 1951, Revue d’études comparatives. Est-Ouest, nuo 1970, Comparative Civilizations Review, nuo 1979 ir kiti). Skirtingų mokslo sričių komparatyvizmas formavosi nevienodai. Pagrindinis raidos laikotarpis – septintasis dešimtmetis, vėliau įsigalėjo su postmodernizmo ideologija ir postmodernistiniu orientalizmu.
Komparatyvizmas Lietuvoje
Lietuvoje 1993 Kultūros, filosofijos ir meno institute įkurtas Komparatyvistinės kultūrologijos, estetikos ir meno teorijos skyrius (nuo 2002 Komparatyvistinių kultūros studijų skyrius). 1998 Komparatyvistinių studijų centras įkurtas Vytauto Didžiojo universitete. Komparatyvistinės studijos plėtojamos Vilniaus universiteto Orientalistikos centre, Lietuvos edukologijos universitete, Klaipėdos universitete, Vilniaus dailės akademijoje ir kitur. Leidžiami tęstiniai leidiniai Kultūrologija. Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos (iki 2006 išėjo 5 tomai), monografijų serija Bibliotheca Orientalia et Comparatyva (7 tomai), moksliniai straipsniai. Žymesni komparatyvistai: A. Andrijauskas, A. Beinorius, G. Beresnevičius, L. Donskis, Ž. Gaižutytė, R. Guzevičiūtė, V. Jaskūnas, B. Kuzmickas, A. Mickūnas, A. Niunkaitė-Račiūnienė, L. Poškaitė, V. Rubavičius, A. Stepukonis, D. Švambarytė, V. Tumėnas, A. Uždavinys, O. Žukauskienė ir kiti.
L: V. Kavolis Civilizacijų analizė Vilnius 1998; A. Andrijauskas Lyginamoji civilizacijos idėjų istorija Vilnius 2001; V. Jaskūnas Indijos meninės kultūros recepcija apšvietos lyginamosiose studijose / Acta Orientalia Vilnensia 2001 t. 2.
201