kompeteñcija (lot. competentia – priklausomybė pagal teisę), kurios nors institucijos ar pareigūno teisių ir pareigų, nustatytų konstitucijoje, institucijos statute ar kituose teisės aktuose, visuma. Atitinka kurią nors valstybės valdymo reikalų dalį (sritį). Valstybės svarbiausių institucijų (parlamento, prezidento, vyriausybės) kompetencija įtvirtinama konstitucijoje. Konstitucija nurodo svarbiausių valstybės institucijų kompetencijos pagrindines sudedamąsias dalis, o įstatymai jas sukonkretina, apibrėžia įgyvendinimo formas. Tokie įstatymai dažnai priimami konstitucijoje įtvirtintų blanketinių teisės normų pagrindu. Jose nurodoma elgsena ar situacija, kurią siekiama ta teisės norma sureguliuoti ar nustatyti, bet pats reguliavimo ar nustatymo būdas įtvirtinamas kitu teisės aktu. Valstybės institucijų kompetencija dažniausiai apibrėžiama ilgalaikio veikimo normomis. Kartais priimami teisės aktai, suteikiantys valstybės institucijai laikiną kompetenciją atlikti tam tikrą veiksmą, išspręsti kuriuos nors klausimus. Tokios laikinos teisės ir pareigos valstybės institucijai suteikiamos priimant specialų teisės aktą, o ne papildant bendresnio pobūdžio kompetenciją apibrėžiančius aktus. Valstybės institucijos veikla yra teisėta tik pagal teisės aktais įtvirtintą kompetenciją, nes tik taip ji gali veikti valstybės vardu.
Kompetencija gali būti išvestinė ir pagrindinė. Išvestinės kompetencijos turinį sudaro aiškiai ir tiksliai išvardytos ir nurodytos institucijos ar pareigūno teisės ir pareigos, kurias viena valdžios institucija ar pareigūnas paveda atlikti kitai valdžios institucijai. Pagrindinės kompetencijos turinys nėra griežtai ir aiškiai apibrėžtas ar kaip nors apribotas. Pagal pobūdį kompetencija yra dalykinė, teritorinė ir laikina. Dalykinė kompetencija – įstatymu, nutarimu, statutu ar kitu teisės aktu įtvirtintos valstybės institucijos teisės ir pareigos, kurias ši turi tam tikroje valstybės reikalų tvarkymo srityje. Teritorinė kompetencija – valstybės reikalų tam tikros srities tvarkymas pagal teritoriją, privalomos atlikti pareigos ir įgyvendinti teisės, įtvirtintos įstatymu, nutarimu, statutu ar teisės kitu aktu. Laikina kompetencija – tam tikram laikotarpiui nustatytos ir įstatymu, nutarimu, statutu ar kitu teisės aktu įtvirtintos valstybės institucijos teisės ir pareigos, kurias ši turi tam tikroje valstybės reikalų tvarkymo srityje.
Kartais valstybės institucija gali perduoti dalį savo kompetencijos kitai valstybės institucijai ar nevalstybiniams dariniams. Kompetencijos perdavimas įtvirtinamas įstatymais, specialiais ar poįstatyminiais teisės aktais. Dažniausiai kompetencijos perdavimas kitai valstybės institucijai įmanomas tada, kai delegato dalykinė, teritorinė ir laikina kompetencija yra siauresnė už ją perduodančiojo. Pvz., sprendžiant kuriuos nors klausimus vyriausybė gali perduoti teises ir pareigas ministerijai, ministerija – jai pavaldžiam departamentui. Kompetencijos perdavimas atspindi valstybės institucijų hierarchiją. Kartais kompetencija suteikiama nepavaldžiai valstybės institucijai (deleguotieji įstatymai). Valstybės tarnautojų kompetencija sudaro dalį valstybės institucijos, kurioje jie tarnauja (užima pareigybę), kompetencijų.
Pačios bendriausios valstybės tarnautojų (pareigūnų) teisės ir pareigos dažniausiai apibrėžiamos įstatymu (Lietuvoje – 1999, nauja redakcija 2002, Valstybės tarnybos įstatymas). Konkrečios teisės ir pareigos dažniausiai apibrėžiamos tarnybinėmis instrukcijomis, pareigybių nuostatais. Valstybės tarnautojas gali atlikti pareigas ir įgyvendinti teises tik pagal tam tikrais aktais apibrėžtą jo kompetenciją. Valstybės institucijos kompetencija gali būti platesnė už tarnautojo (pareigūno) kompetenciją, bet valstybės tarnautojo (pareigūno) veikla negali peržengti jam nustatytos kompetencijos ribų. Veikla už valstybės tarnautojui (pareigūnui) konkrečiai nustatytos kompetencijos ribų yra įmanoma ir teisėta, jei ją įtvirtina specialus teisės aktas.
2271