kompiuternė mùzika, kompiuteriu kuriama ir atliekama muzika; elektroninės muzikos atmaina.
Raida iki 20 a. pabaigos
Pirmieji muzikos kūriniai kompiuteriu sukurti 20 a. 6 dešimtmetyje. 1956 L. Hilleris ir L. M. Isaacsonas (Jungtinės Amerikos Valstijos / JAV) sukūrė siuitą Illiac – pirmąjį kompiuterinės (algoritminės) muzikos kūrinį, tais pačiais metais M. V. Mathewsas įkūrė kompiuterinės muzikos studiją Bell Telephone laboratorijoje Mary Hillyje (JAV), 7 dešimtmečio pradžioje sukūrė pirmąją kompiuterinę garso sintezės programą MUSIC V. Muzikoje 6–8 dešimtmetyje kompiuteris buvo naudojamas algoritminei kompozicijai, skaitmeninei garso analizei ir sintezei, kalbos sintezei, akustinių muzikos instrumentų arba aplinkos garsų skaitmeniniam transformavimui. Galutinis kompiuterinės kompozicijos pavidalas būdavo fiksuojamas magnetofono juostoje, kuri kartais derinta su akustinių muzikos instrumentų partijomis.
Žymiausi to meto kompiuterinės muzikos kūrėjai – M. Babbittas, J. Cage’as, Ch. Dodge’as, B. Vercoe, J. Chowningas, L. Spiegel, M. Subotnickas, J. Tenney. Susiklostė ir savita kompiuterinės muzikos atmaina – kompiuterio naudojimas muzikos kūrinio partitūrai, kuri vėliau atliekama vien įprastais muzikos instrumentais, generuoti (J. Ksenakio ST/4 styginių kvartetui, 1962).
8 dešimtmetyje įkurta kompiuterinės muzikos centrų Prancūzijoje (Muzikos akustikos tyrimo ir koordinavimo institutas Paryžiuje), JAV (Kompiuterinių garso tyrimų laboratorija San Diego), Vokietijoje, Švedijoje (Elektroninės muzikos studija Stokholme). Kompiuterius imta naudoti erdvinei garso sklaidai (P. Boulezo Répons 6 solistams, orkestrui ir garsiakalbių sistemai, 1981). 9 dešimtmetyje sukurta MIDI (Musical Instruments Digital Interface) technologija – kompiuterių ir elektroninių muzikos instrumentų komunikacijos standartas, skirtas kontroliuoti daugybę sudėtingų instrumentų (juos naudojo vis daugiau kompozitorių ir muzikantų). Muzikos akustikos tyrimo ir koordinavimo institute M. Puckette’as sukūrė programą MAX, Masačusetso technologijos institute (JAV) B. Vercoe – programą CSound, pagrįstą programos MUSIC V principais (šios programos dažnai taikomos iki šiol). Susiklosčiusiems mechanicistinės, dehumanizuotos kompiuterinės muzikos stereotipams įveikti kuriamos interaktyvios vadinamosios realaus laiko (angl. real time) sistemos. Naudojant šias sistemas kompiuterinė aparatūra ir programinė įranga reaguoja į muzikantų grojimą įprastais muzikos instrumentais ir prie jo prisitaiko. Kompiuterinės muzikos koncertus t. p. imta pagyvinti kompiuterio generuojamomis arba kontroliuojamomis vaizdo projekcijomis.
Raida 20 a.pabaigoje–21a. pradžioje
Nuo 20 a. pabaigos kompiuteriai muzikoje naudojami įvairiais tikslais – muzikos kūrybai, atlikimui, analizei, edukacijai, natų spausdinimui, radijo transliacijoms, įrašams gaminti, redaguoti, restauruoti ir kita. Nuolat tobulėjant kompiuterių sistemoms atsisakoma daugelio tradicinių garso įrašų studijos aparatūros sudedamųjų dalių, jos pakeičiamos programiniais atitikmenimis (virtualiais sintezatoriais, efektų blokais), sukuriama virtuali studija kompiuterio viduje. Tobulėjantis interneto ryšys suteikia naujų galimybių kompiuterinės muzikos kūrėjams ir atlikėjams bendradarbiauti per atstumą. Kompiuteris tapo visaverčiu muzikos instrumentu – juo dažnai grojama ir elektroninės šokių muzikos, ir akademinės arba eksperimentinės elektroninės muzikos koncertuose.
Kompiuterinė muzika Lietuvoje
Lietuvoje kompiuterinę muziką kuria R. Kabelis (Oriono juosta 1997), R. Mažulis (Talita cumi 1997), L. Pavanas (The Impossible Planet 1997), V. Jurgutis (Telomeros fonogramai ir 3 kompiuterinėms vaizdo projekcijoms, 2002) ir kiti. Kompiuterinė muzika atliekama per muzikos festivalius.
L: Š. Nakas Šiuolaikinė muzika Vilnius 2001; R. P. Morgan Twentieth-Century Music: A History of Musical Style in Modern Europe and America New York–London 1991.
2713
422