kompiuternis mókymas, mokymo forma naudojant kompiuterį, specialiai sudaryta mokomoji ugdomoji programa. Kompiuteris pateikia mokomąją medžiagą, užduoda klausimus, įrašo atsakymus ir į juos reaguoja, pateikia praktines užduotis, atlieka repetitoriaus vaidmenį, skatina, giria mokinį, su juo žaidžia. Taip mokant nuolat garantuojamas grįžtamasis ryšys – mokinys gali pasitikrinti, ar teisingai atliko konkrečią užduotį, todėl mokymas individualizuojamas. Ugdytiniui išdėstomas mokymo turinys, patikrinama, ar jis jį gerai suvokė (reikia atsakyti į klausimą arba išspręsti uždavinį) ir iš karto pranešama, ar užduotis atlikta teisingai. Vėliau duodama kita medžiagos dalis ir taip pamažu išdėstoma ir suvokiama didžioji dalis mokymo medžiagos. Kompiuterinio mokymo procesas vyksta pagal specialią programą, arba algoritmą (vienaženklis veiksmų nuoseklumo nurodymas, elementarių operacijų aprašas), skirtą visoms tam tikrai klasei priskiriamoms užduotims atlikti. Pvz., gali būti nusakyta, kaip išspręsti uždavinį, kaip gramatiškai išnagrinėti sakinį. Siekiant algoritmizuoti mokymą turi būti išskirti ugdytojo veiklos ir ugdytinių protinės veiklos algoritmai. Algoritmizuojant mokymą būtina išskirti mokomuosius veiksmus ir nustatyti besimokančiųjų ir mokomųjų veiksmų sąveikos būdus. Mokymo algoritmizavimas sudaro sąlygas daugiau dirbti savarankiškai ir ugdytojui geriau valdyti mokymo procesą.
Pagal programinės įrangos tipus kompiuterinis mokymas apima demonstravimą, pratybas, mokymąsi, imitavimą, eksperimentavimą ir modeliavimą, kontroliavimą, mokomuosius žaidimus, pagalbinių bendrosios paskirties priemonių taikymą (tekstų rengimo sistemų skaičiuoklių, duomenų bazių paketų, grafikos ir garsų rengyklės, programavimo sistemų, enciklopedijų, žinynų ir kitų elektronikos informacijos šaltinių naudojimą, mokymosi terpes). Pagal programinės įrangos paskirtį skiriama 3 kompiuterio taikymo metodai – kompiuteris ir mokytojas, kompiuteris ir priemonė, kompiuteris ir mokymosi terpė. Pagal ugdytinio aktyvumo lygį skiriama mokymasis ir sistemos žinios, sistemos tikslai, tyrinėjimai ir sistemos žinios, ugdytinio tikslai, konstravimas ir ugdytinio žinios bei tikslai. Pagal ugdytinio santykį su mokymosi medžiaga kompiuterinis mokymas apima patirties įgijimą (informacijos technologijų taikymas patirčiai apie mokymo objektą įgyti), žinių suteikimą (kompiuteris naudojamas žinioms perteikti), įtvirtinimą (kompiuteris taikomas sustiprinti išmoktą medžiagą), integravimą (naujos žinios susiejamos su anksčiau įgytomis), pritaikymą (kompiuteris naudojamas kaip priemonė manipuliuoti dalyko medžiaga, t.y. naudojami statistikos paketai, tekstų rengimo sistemos ir kita). Pagal kognityvinį poveikį išskiriamos kompiuterinio mokymo formos: kompiuteris (naudojamos kompiuterių įvairios programos, kad ugdytinis galėtų daugiau dėmesio skirti aukštesnio lygio veiklai), hipermedija (įvairių terpių – grafikos, garsų, animacijos ir vaizdo – derinys, dažniausiai dirba dialogo režimu ir sukuria žmogaus mąstymui artimą darbo ir mokymosi terpę, sudaro sąlygas bet kada pereiti prie kitos temos), mikropasauliai (dirbtinės aplinkos, modeliuojančios arba leidžiančios modeliuoti tikrovę). Pagal mokymosi būdą kompiuterinio mokymo metodai skirstomi remiantis Jungtinių Amerikos Valstijų filosofo, psichologo ir pedagogo J. Dewey išskirtais mokymo būdais: tyrinėjimas, komunikavimas, konstravimas, išreiškimas. Kompiuterinis mokymas skatina mokytis aktyviai, sutelkti dėmesį, žinios įgyjamos sąmoningai, mokiniai neperkraunami mokomąja medžiaga, nes antraeilė medžiaga eliminuojama, nėra pasikartojimų, suteikiama galimybė maksimaliai individualizuoti mokymo procesą, skatinama ir žadinama mokinių mokymosi motyvacija, galima patikrinti ir įvertinti žinias be mokytojo pagalbos, už teisingą užduoties atlikimą kaip premiją pateikiamas žaidimas. Tai skatina mokinį stengtis, gerina jo požiūrį į mokomąjį dalyką. Atliekant namų darbus kompiuteriu sutaupoma mokymuisi skirto laiko.
Kompiuterinio mokymo ištakos siejamos su programuotu mokymu, kuris davė postūmį siekti individualizacijos – mokyti mokinius taikantis prie jų gebėjimų, mokymosi tempų ir interesų.
Kompiuterinis mokymas kritikuojamas dėl sunkumų pasirenkant programavimo rūšį (sistemą), numatant pateikiamos mokomosios medžiagos kiekį, nustatant užduočių pobūdį ir struktūrą, kontrolės sistemą. Kompiuterinio mokymo psichologiniai ir pedagoginiai pagrindai nepakankamai pagrįsti, nėra tikslių rezultatyvumo kriterijų, brangiai kainuoja kompiuterių programos.