kompiuterizãcija, sociologijoje – kompiuterių ir kompiuterinių sistemų kūrimas, diegimas ir tobulinimas socialinės, ekonominės ir kultūrinės veiklos srityse; informacinės visuomenės ir darbo rinkos modernizacijos pagrindas.
Kompiurerizacijos įtaka visuomenei
Kompiuterizacija gali būti taikoma skirtingose darbo sferose ir skirtingais būdais. Kompiuterinės informacinės ir telekomunikacijų technologijos turi įtakos tarpasmeninių, tarpgrupinių ir tarpinstitucinių santykių pokyčiams. Organizacijoms jos suteikia galimybę kurti skirtingus informacijos gavimo ir apdorojimo modelius. Kompiuterizuotos sistemos gerina informacijos prieinamumą, jos gavimo ir apdorojimo procesus bei svarbiausių išteklių (kompiuterinių informacinių technologijų ir kvalifikuotos darbo jėgos) kokybę, mažina informacijos gavimo išlaidas. Kai kurie tyrėjai kompiuterizacijos įtaką darbui apibūdina kaip galimybę paversti darbą beasmeniu, uždaru. Kompiuterizacijos poveikis apibūdinama kaip vadybininkų kontrolė, autonomiškas naudojimasis technologijomis, technologinių galimybių sugriauti hierarchiniai ryšiai. Praktikoje nustatytas ir teigiamas, ir neigiamas (darbuotojų susvetimėjimas, rutiniški veiksmai, mažėjantis kūrybingumas, kolektyvizmo praradimas) kompiuterizacijos poveikis darbui.
Kompiuterizacijos ir technologinių pokyčių tyrimai
Pirmoji technologinių pokyčių sociologinė analizė remiasi ekonominiu determinizmu. 20 amžiaus viduryje Ch. W. Millsas mechanizuotos biuro įrangos įtaką darbui apibūdino kaip reikalaujančią centralizuoto valdymo. Centralizacija buvo suprantama kaip būtinybė mažinti išlaidas didinant darbo apimtį.
Nustatytas teigiamas ryšys tarp darbo našumo ir kokybės bei kompiuterizacijos – išaiškėjo, kad dėl jos labiausiai juntamas ne valdininkų kontrolės, o darbo permainų ekonominis ir technologinis efektas, tai yra visuotinė kompiuterizacija keičia transporto, darbo, gyvenimo būdo, sveikatos apsaugos paslaugų ir pramogų kokybę. Technologiškai utopiškos kompiuterizacijos teorijos kūrėjai vis labiau automatizuojamus biurus vaizduoja kaip lanksčias ir profesionalias darbo vietas, kur vis daugiau mechaninio darbo perleisdamas kompiuteriams ir mašinoms žmogus turi daugiau galimybių atskleisti savo gebėjimus.
H. Bravemano teorija
Anot sociologo H. Bravemano (Kanada), kapitalizmo logika reikalauja įmonių savininkų ir vadybininkų pastangų didinti darbininkų kontrolės lygį ir mažinti gamybos kaštus. Jo sekėjai teigė, kad vis labiau plintant automatizuojamos (automatizacija) darbo vietoms, kompiuterizacija supaprastins darbą, ypač žemiausiu biuro hierarchijos lygiu, kur dauguma darbų rutiniški, vyrauja griežtas darbo pasidalijimas. H. Bravemano teorija buvo kritikuojama dėl to, kad ji darbuotojus laiko pasyviais objektais ir ignoruoja vadybininkų pastangas gerinti darbo našumą, didinti atsakomybę, atlyginimą, ugdyti dorovę.